Greita apyvarta vilioja ne tik smulkųjį, bet ir stambųjį verslą. Turgavietėse atsiranda vis daugiau maisto produktų su žinomų gamintojų ar augintojų vardiniais prekių ženklais. Kita vertus, šalies turguose sukuriama nemažai darbo vietų, prekių kainos labiau prieinamos nepasiturintiems visuomenėms sluoksniams. Tai šiek tiek sumažina šalies socialines problemas.
Pasak Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI), nors turgaviečių veiklą mėginama suvaldyti patentais, produktų įsigijimo važtaraščiais, svarstyklių bei išduodamų čekių būtinumu, tačiau šiandien agroverslui turgūs greičiau stabdys nei variklis. Tačiau Lietuvos prekyviečių ir turgaviečių asociacija (LPTA) teigia, jog turgus – agroekonomikos barometras.
Administratorius domina tik rinkliavos
Lietuvos prekyviečių ir turgaviečių asociacijos paskaičiavimu, šalyje esama apie 110 registruotų turgaviečių. Minėtas skaičius gerokai padidėtų, jeigu būtų priskaičiuoti ir ekologiniai bei mobilieji ūkininkų turgeliai. Vienos turgavietės dirba šešias, kitos 1-3 dienas per savaitę, juose prekiaujama tiek pramoninėmis, tiek maisto prekėmis. Beveik visi didmiesčių turgūs privatizuoti.
Rajonuose dauguma turgų priklauso savivaldybėms, jų pajamas sudaro rinkliavos už vienkartinės prekybos bilietus ir prekybos vietų nuomą.
Turgų administracijos nesikiša į kainų politiką, netikrina maisto produktų kilmės ir kokybės. Tuo užsiima atitinkamos valstybinės institucijos. Nedomina jų ir prekeivių apyvarta. Tačiau negalvokime, kad turgaus šeimininkai nežino visų užkulisių, jog yra tiekėjai, kurie prekeivius aprūpina lietuviška mėsa, jos produktais, kad superka kiaules iš ūkininkų ar kompleksų ir skerdžia sertifikuotose skerdyklose.
Pieno produktų smulkieji ūkininkai turguose realizuoja labai mažai, tad vyrauja stambiųjų pieno perdirbimo įmonių produkcija. Vaisiams ir daržovėms įrengtos laikinos, ir nuolatinės prekybos vietos, tad gali prekiauti bet kuris augintojas.
Visiems ne paslaptis lenkiškų maisto produktų pasiūla, kiekiai ir sudaroma konkurencija šalies ūkininkams bei perdirbėjams.
„Lenkija – stipri agrarinė šalis ir didelis PVM skirtumas maisto produktams – puikiausios sąlygos maisto produktų srautams plaukti į Lietuvą, – įsitikinęs LPTA pirmininko pavaduotojas Arūnas Dirvinskas. – Kita tokią prekybą lengvinanti sąlyga – kai kiaulių, užaugintų Lenkijoje, bet paskerstų Lietuvoje, mėsa tampa lietuviška.“ Pasak pašnekovo, tomis pačiomis galimybėmis manipuliuoja ir prekybos centrai. Tad vartotojų pasirinkimas, kur ką pirkti ir ką valgyti.
Ūkininkų laukia išskėstomis rankomis
LPTA pirmininko pavaduotojo A. Dirvinsko nuomone, vietinėje rinkoje turgūs pranašesni, jie laikomi ekonomikos barometrais, nes prekybos centrų rinkodaros specialistai atidžiai stebi juose vykstančius kainų pokyčius. Ypač aktuali greita apyvarta smulkiesiems ūkininkams, neturintiems tiek produkcijos, kad patenkintų prekybos centrų poreikius, ir net ne visi stambesni ūkininkai gali laukti 90 d., kol prekybininkai atsiskaitys. Užtat ši rinka domina ir stambesnes, žemės ūkio produkciją perdirbančias įmones. Reikalaujama, kad kiekvienoje turgavietėje penktadalis vietų būtų palikta ūkininkams, ypač savaitgaliais.
Kai kurių Kauno miesto turgaviečių administracijų teigimu, norinčiųjų prekiauti savo užaugintais ir pagamintais maisto produktais laukiama išskėstomis rankomis. Mat norima, kad kuo daugiau lietuviškos produkcijos realizuotų pats gamintojas, kitaip sakant vartotojas pigesnę prekę įsigytų iš pirmų rankų.
Pasak Kauno UAB „Miesto turgus“ direktoriaus Raimondo Tarvydo, tokia produkcija šiame turguje prekiauja tik vienas ūkininkas.
„Prieš kelerius metus mėginta tartis su Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos pirmininku Vidu Juodsnukiu, kad kuo daugiau augintojų realizuotų savo turimą produkciją, – pasakoja R. Tarvydas. – Deja, ūkininkų beveik nėra ir kitose Kauno turgavietėse.“
Prekybos miestelio „Urmas“ rinkodaros vadovo Jono Plentos įsitikinimu, patiems ūkininkams reikėtų būti aktyvesniems.
„Prekybos miestelyje sudarytos palankios sąlygos prekiauti ir smulkiesiems, ir stambiesiems ūkininkams, juolab vaisių ir daržovių augintojams, nes yra naktinis turgus, kuris veikia nuo 4 iki 8 val. ryto“, – aiškina J. Plenta ir priduria, jog neigiama nuomonė apie prekybą turgavietėse turėtų keistis, nes ši niša rinkoje būtina.
Pasirinkimas tik stambiesiems rinkos žaidėjams
Lietuvos verslinių sodų asociacijos „Vaisiai ir uogos“ prezidentas bei UAB „Naradava“ direktorius Aloyzas Grygalis ir UAB „Kėdainių gėlės“ vadovas Romualdas Valevičius teigė, kad turgūs – lygiaverčiai rinkos dalyviai su prekybos centrais. Tiek obuolius, tiek daržoves ir gėles jie realizuoja prekybos centruose, dalį jų eksportuoja ir apie 10 proc. užaugintos produkcijos parduoda prekeiviams, kurių atstumti nevalia.
UAB „Jurbarkų mėsa“ vadovas bei kiaulių augintojas Vytautas Giedraitis mėsą ir jos produktus realizuoja Kauno ir Vilniaus ūkininkų turgeliuose bei miestelių ar rajonų parduotuvėse. Yra ir trys firminės parduotuvės. Ūkininkas nebendradarbiauja su didžiaisiais prekybos centrais ir yra įsitikinęs, jog pastarieji seniai tapo monopolistais ir ateityje gali sunaikinti turgų bei smulkųjį verslą.
AB „Krekenavos agrofirma“ generalinio direktoriaus Lino Grikšo nuomone, turguose vyrauja nelegaliai įvežtos mėsos ir pogrindinių fabrikėlių produktai. Jų kainos mažesnės ir dėl skirtingų PVM, ir dėl prekeivių slepiamų mokesčių valstybei.
„Mes sudarome sutartis su prekybos centrais, sąlygos tenkina abi puses. Bet pirkėjo valia, kur jam apsipirkti: vartoti kokybišką maistą ar pigesnį, bet abejotinos kokybės“, – tvirtina generalinis direktorius.
AB „Vilkyškių pieninė“ direktorius Gintaras Bertašius įsitikinęs, kad turguose pienu bei jo produktais prekyba menka ir konkurencijos stambiesiems pieno perdirbėjams nėra. Įmonė savo produkciją tiekia SANITEX prekybos tinklams, o iš ją ten perka ir prekeiviai.
Turgavietes būtina restruktūrizuoti
LAEI Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas Albertas Gapšys, atlikęs ne vienkartinę šalies turgų analizę, teigia, jog nuo žemės ūkio ši rinkos niša yra gerokai nutolusi. Vyrauja nelegali prekyba įvežtine produkcija, kuri sudaro konkurenciją ir smulkiesiems, ir stambiesiems maisto produktų gamintojams, nors miestų turgų funkcija – gyventojus aprūpinti šviežiais ūkininkų produktais.
„Deja, paprastam ūkininkui, norinčiam pusę bekoniuko greičiau, bet pigiau realizuoti, neleis patys turgaus prekeiviai. Ir tokia situacija visuose turguose, su visais pačių ūkininkų pagamintais maisto produktais, – tvirtina A. Gapšys. – Galutinai neišspręstas ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) kontrolės klausimas. Juos samdo turgų administracijos, kurios dažniausiai specialistams diktuoja savo sąlygas.“
Pasak LAEI Produktų rinkotyros skyriaus vedėjo, dabartines turgavietes, priklausančias savivaldybėms, reikėtų restruktūrizuoti – perduoti Žemės ūkio rūmams (ŽŪR). Tuomet turguose vyrautų žemdirbių produkcija, kaip dabar yra mobiliuose ūkininkų turgeliuose. Be to, ŽŪR gali prašyti paramos turgaus infrastruktūrai tvarkyti.
ŽŪR pirmininko Andriejaus Stančiko nuomone, agroverslas pastaraisiais metais stipriai įsisiūbavo ir prekyba turguose jiems didelės įtakos neturi. Nors kai kuriuose rajonų turguose yra stambiųjų maisto produktų perdirbėjų paviljonai. Senosios turgaus tradicijos turi išlikti, bet į atskirus aspektus reikia atsižvelgti, ypač į šešėlinę produkciją. Kontrolę turėtų stiprinti atitinkamos institucijos.
„Tvarka turgavietėse pasikeistų, jeigu jos būtų vienose rankose ir pirmenybė būtų suteikta gamintojams, o ne perpardavinėtojams, – teigia A. Stančikas. – Pakeisti dabartinius turgaviečių prekybos įpročius – atsakingas dalykas. Iniciatyva priklausytų Seimo Kaimo reikalų komitetui, kuriam talkinti turėtų Žemės ūkio ir Ūkio ministerijos, VMVT, o galutinį sprendimą priimtų Seimas.“
