Jeigu būtų kuriamas dokumentinis filmas apie Lietuvos ūkininkus, iš miestiečių tapusius kaimiečiais, šio filmo personažais, be abejonės, taptų ir Senųjų Kalvelių ūkio šeimininkai. Daugiau kaip prieš septynerius metus įsigijusi sodybą Anykščių rajone, jauna šeima pati sau netikėtai butą Kauno daugiaaukštyje iškeitė į gyvenimą kaimo vienkiemyje ir ėmėsi dekoratyvinės vejos auginimo verslo.
Plėtoja šalyje retą verslą
Jauni ūkininkai – 32 metų Gita ir 33 metų Kęstutis Opulskiai – šiuo metu augina vienos rūšies dekoratyvinę reprezentacinę veją. Pasak augintojų, ji – universali. Vejai auginti naudoja sėklų mišinį, parinktą per daugelį metų išbandžius jo tinkamumą. Šį mišinį importuoja iš Švedijos.
„Lietuvoje sėklos neperkame, nes kol kas nepasisekė rasti kompanijos, galinčios mums paruošti reikiamos kokybės. Sėkla nepigi. Ketiname pradėti bendradarbiauti ir su Danijos verslininkais“, - sako K. Opulskis.
Senajame Kalvelių ūkyje veja auginama po atviru dangumi, natūraliame grunte, naudojant specialų tinklą. Augdami žolės daigai ir jų šaknys susipina su tinklu bei suteikia velėnai stiprumo, neleidžia jai plyšti. Atsiradus pirkėjui veja kombainu supjaustoma, suvyniojama į ritinius ir transportuojama.
Gitos ir Kęstučio išauginta veja papuošia kiemus ir skverus Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Palangoje. Pasak ūkininkų, Vakarų Europos šalyse veją auginančio ūkio maksimali aptarnavimo teritorija siekia iki 100 km spindulį apie ūkį.
„Jeigu Lietuvoje veją pirktų taip, kaip ją perka užsienyje, Klaipėda nebepatektų į mūsų aptarnaujamą teritoriją, - sako Kęstutis. – Be to, vakariečių ūkiuose auginama po 100 ha vejos, o mūsų metinė apyvarta – apie 3 ha.“
Tipinis vejos augintojų klientas – ne fizinis asmuo, o želdintojai, statybos organizacijos.
„Ko gero, šių metų didžiausias mūsų objektas buvo Panevėžio statybos tresto tvarkomas Gedimino kalnas Vilniuje. Vien nuošliaužų plotams padengti reikėjo per 4 tūkst. kv. m vejos“, - sako Kęstutis.
K. Opulskio žiniomis, kiti Lietuvos vejos augintojai iš šio verslo pasitraukė ar traukiasi. Be to, jie ir nesudarė didelės konkurencijos Senųjų Kalvelių ūkiui, nes augino kitokią veją ir kitaip.
„Vilniečių vejos augintojų vejos žemės sluoksnis buvo daug storesnis: jų vienas pusės kv. metro ritinys svėrė daugiau nei mūsų 1 kv. metro ritinys. Klientams tai labai svarbu, nes kuo sunkesnė veja, tuo didesnės jos transportavimo išlaidos“, – paaiškina ūkininkas.
Kaip ir daugelyje sričių, didžiausi lietuvių vejos augintojų konkurentai yra lenkai.
Pradžia pranoko lūkesčius
2005-ųjų rudenį įsigiję sodybą Opulskiai veją auginti ėmė jau kitais metais. Pradėjo nuo 1 ha, padalyto į tris dalis – trijų skirtingų sudėčių vejos. Buvo blogai: maišėsi ir žolė, ir mišiniai buvo parinkti nekokie. Ir dirbo pirmaisiais metais primityviai – mažiuku rankiniu kombainu pjaustė veją.
Gita ir Kęstutis, turintys pažįstamų vejos augintojų Olandijoje, Švedijoje, Lenkijoje, prieš pradėdami verslą, skaičiavo, kiek reikės investicijų, kiek gali kainuoti jų išauginta produkcija. Tačiau abu pripažįsta, jog avantiūros buvo gerokai daugiau nei pamatuoto išmanymo.
„Pradžia buvo fantastiška, nes pradėjome tais metais, kai buvo statybų bumas, visi turėjo pinigų – tik duok bet ką. Pirmasis mūsų vejos hektaras tiesiog „išlėkė“, pirkėjai išgraibstė veją. Atrodė, va, čia tai bus gerai!“ – pirmąją sėkmę mena ūkininkai.
O paskui atsėlino krizė. Viskas tarsi sustingo.
„Bet mūsų versle nebuvo absoliutaus štilio. Aišku, teko gerokai mažinti vejos kainą. Kai kas pradėjo veją importuoti iš Lenkijos, po to atsikando kai kurių lenkų produkcijos. O mes sukamės, mūsų rinka plečiasi“, - pasakoja K. Opulskis.
Prabangos prekės reikia nedaugeliui
Paklota ritininė veja, jeigu jai sudaromos tinkamos sąlygos, pasak ūkininkų, įsišaknija maždaug per dvi savaites, o gražu būna jau kitą dieną. Ūkininkai neslepia, kad ir klotinės, ir sėtinės vejos grožis priklauso nuo įdėtų investicijų bei jai puoselėti skirto laiko: „Veja – gyvas daiktas, norint ją turėti, reikia turėti pinigų.“
Ritininė veja – prabangos prekė. Pirkti ją mūsų šalyje dar netapo norma. Tad auginti veją – specifinis verslas. Pradėti tam verslui reikia nemažų investicijų – technika labai brangi. Opulskiai tikisi, kad jų investicija į vejos auginimo verslą atsipirks galbūt po 10 metų.
Kadangi pirkėjų mažai, vien iš vejos auginimo Lietuvoje pragyventi neįmanoma. Tad vasarą keturių asmenų Opulskių šeimą maitina veja, o nuo rudens iki vasaros – grūdai, prikuliami 150 ha jų augalininkystės ūkyje. Augina Opulskiai žieminius ir vasarinius rapsus, kviečius. Šiemet derlius neblogas – ne toks gausus kaip pernai, bet kokybiškesnis.
„Ne stebuklai, bet skųstis negalime“, - nelinkęs dejuoti ūkio šeimininkas. Ir į žmonos pastabą, kad kitąmet planuojama panaikinti išmokas ūkininkaujantiesiems nederlingose žemėse, Kęstutis šią temą tarsi nukerta: „Na, yra kaip yra.“
Nors vejos per metus ūkininkai išaugina apie 3 ha, o javais ir rapsais apsėja 150 ha, iš vejos gaunamos pajamos sudaro net trečdalį ūkio apyvartos.
„Pagal ploto vienetą vejos auginimas – labai pelningas dalykas, ir laiko sąnaudos mažesnės nei augalininkystės ūkyje. Jei būtų didelė apyvarta, augintume vien veją ir nė negalvotume apie grūdininkystę“, - neabejoja K. Opulskis.
Tačiau ir vejos auginimas atima nemažai laiko. Žolę reikia kas antrą dieną pjauti, nuolat laistyti, nupurkšti piktžoles naikinančiais chemikalais. Be samdomų darbuotojų ūkininkai niekaip neišsiverstų. Vienas darbininkas į ūkį atvažiuoja iš Anykščių, kitas – iš Utenos. Aplinkiniuose kaimuose, kaip ir kituose Lietuvos kraštuose, rasti darbininkų tarp vietos gyventojų – misija neįmanoma.
„Miesčionims“ reikėjo sodybos
Kęstutis ir Gita save vadina tikrais asfalto vaikais – abu gimė, užaugo ir mokėsi Kaune. Pagal profesiją jis – agronomas, dirbęs žemės ūkio sferoje vadybininku, ji – tekstilininkė. Jauni sutuoktiniai gyveno bendrabučio tipo vieno kambario bute.
„Pamenate, kai buvo „vajus“ – visiems „miesčionims“ reikėjo sodybos kaime? Ir mums labai reikėjo, išvažinėjome Lietuvą, kol radome šią. Įsigijome, pradėjome tvarkytis po truputį“, - taip Kęstutis paaiškina, kaip du jauni kauniečiai su mažais vaikais atsidūrė atokaus kaimo vienkiemyje.
Kuo suviliojo, atrodytų, niekuo neįspūdinga vieta? Ogi Rubikių ežeras – vienas gražiausių Aukštaitijoje – vos už 5 kilometrų nuo sodybos. Nuošali vieta, artimiausias kaimynas – už kilometro.
„Turime šiokią tokią savo kūdrą. Mums nereikia sodybos ant ežero kranto, nes matome, kas darosi prie Rubikių. Ten nuolat pulkai žmonių. Mes irgi retkarčiais ten nuvažiuojame, kavinėje pasėdime“, - dėsto Kęstutis.
Sodybą su 12 ha žemės bei didžiuliu grūdų sandėliu šeima iš pradžių planavo laikyti kaip vasarnamį. Pradėjo tvarkytis. Žiemą Kęstutis pradėjo į ją dažnokai važinėti. Po to pagalvojo, kodėl važinėja, o nepasiieško darbo Utenoje. Metė gerai apmokamą darbą Kaune, įsidarbino Utenoje ir apsigyveno sodyboje. Netrukus pasaulį išvydo Opulskių pirmagimis.
Šeimos galva, aptvarkęs namą ir įvedęs būtinas komunikacijas, kad būtų galima normaliai gyventi, sodyboje įkurdino žmoną su kūdikiu. Tada sutuoktiniai ir nusprendė verstis vejos auginimu.
Pasak Gitos, jų tėvai bandė atkalbėti nuo kardinalių permainų. „Bet tai buvo mūsų sprendimas. Dabar patys tėvai turi kur atvažiuoti iš miesto praleisti savaitgalių“, - sako jauna moteris.
Civilizaciją pasiekia automobiliu
Savo verslu kitiems padedantys sukurti gražią aplinką Kęstutis ir Gita kol kas neturi lėšų savo aplinkai išpuoselėti.
„Neįsivaizduoju, kada patys susitvarkysime aplinką. Kiek pinigų lieka nuo investicijų į žemės ūkį, juos sudedame į statomą naują namą. Pirmiausia norime tvirtai pastatyti ant kojų verslą“, - sako Gita, pati ūkyje dirbanti visokius darbus, pavyzdžiui, per javapjūtę traktoriumi grūdus iš laukų vežiojanti.
Be to, septynmečio sūnaus ir penkiametės dukters mama šiokiadieniais vaikus vežioja į vaikų darželį Anykščiuose. Vyresnysis jau pradės lankyti mokyklą taip pat už 15 kilometrų nuo Senųjų Kalvelių ūkio esančiame mieste. Tėvų įsitikinimu, vaikams reikia „civilizacijos“, bendrauti su bendraamžiais, įgyti gerą išsilavinimą.
Kai patys išsiilgsta „civilizacijos“, sėda į automobilį ir važiuoja į Kauną pas tėvus ar kur toliau, aplanko parodas, nepraleidžia užsienyje rengiamų specializuotų lauko dienų velėnos ūkių augintojams. Šiemet spalį toks renginys vyks Liuksemburge. Atostogauja paprastai rudenį arba žiemą. Pernai pirmą kartą išvyko pailsėti į Krymą, šiemet jau suplanavo kelionę į Izraelį.
Išvykas iš namų ilgesniam laikui tenka iš anksto suplanuoti, pasikviesti tėvus namų prižiūrėti, mat ūkyje gausėja augintinių. Namie – ne tik akvariumas su jame plaukiojančiomis krevetėmis, bet ir keturios egzotiškos katės su palikuonimis. Po kiemą vaikštinėja lesiodamos kelios vištos, girgsi keturios žąsys. Vištas šeimininkai augina dėl kiaušinių, o žąsis – tik dėl grožio.
„Kiekvieną rytą jos pas mane ateina po langais batono prašyti ir ima iš rankų. Kaip po to galėčiau tuos paukščius nukirsti ir suvalgyti?“ – neįsivaizduoja Gita.
Samdinio ar šeimininko dalia lengvesnė?
Negalėjome nepaklausti, ar Gita ir Kęstutis jaučiasi dabar geriau gyvenantys kaime, ar vis dėlto buvo patogiau mieste.
„Jei sugrįžtume kelerius metus į praeitį, abu nieko nekeistume. Nenoriu grįžti atgal į miestą. Ilgai pabuvus mieste galvą pradeda skaudėti, visai kitoks tempas, gryno oro trūksta“, - iš Gitos lūpų išgirstu tiesiog tipišką kaimiečiu tapusio buvusio miestiečio atsakymą.
„Mano darbas buvo tikrai labai geras ir gerai apmokamas. Tada ir išlaidų buvo mažiau. Dabar visos išlaidos – į ūkį. Galbūt finansiškai ir geriau laikomės, bet klausimas, ar geriau gyvename“, - dvejoja Kęstutis.
Žmonos manymu, didžiausias dabartinio jų gyvenimo privalumas – neturėti direktoriaus „ant galvos“, būti patiems sau viršininkais ir dirbti sau.
„Sakiau, būsiu ūkininkas, pats sau šeimininkas, kada norėsiu – atostogausiu. Nė velnio! Dabar negaliu sirgti, negaliu ilsėtis, nes turiu bėgti“, - sako ūkininkas.
„Bet niekas su plaktuku per galvą nedaužo, - jam bando oponuoti žmona.
„Plaktuku niekas neduoda, bet pats sau pradedi vanoti per galvą“, - apie darbo sau specifiką sako Kęstutis.
