Mokslininkai ir politikai ragino auginti ir rinkti kvapiąsias žoleles, nes daugiau kaip šešiasdešimt procentų Lietuvos rinkos užima atvežtinės vaistažolės. Tačiau daugelis su entuziazmu į vaistažolių ir prieskonių auginimo verslą nėrusių lietuvių ilgainiui nuleido rankas – kruopščiai surinktų ir išdžiovintų vaistingųjų augalų supirkimo kainos juokingai mažos. Vis dėlto žolininkai pripažįsta, kad tai galėtų būti puikus bendruomenių verslas.
Vienintelis šiuo metu Panevėžio rajone oficialiai registruotas vaistažolių ir prieskoninių augalų ūkis – Paliūniškyje gyvenančios Milnoros Pšibušauskienės ir jos vyro Lino. Prieš keletą metų į prosenelio statytus namus su šeima persikėlusi gyventi M. Pšibišauskienė, metusi valdišką darbą, ėmėsi auginti čiobrelius ir medetkas, tačiau jų supirkimo kaina neatsvėrė viso triūso.
Tada moteris prisiminė Prancūzijos, kur buvo išvykusi pagal mainų programą studijuodama Lietuvos žemės ūkio akademijoje agronomiją, Liono botanikos sode matytas įvairiausių rūšių mėtas. Šie augalai ir tapo jos šeimos įkurto aromatinių žolynų ekologinio ūkio vizitine kortele. Dabar šeimos ūkyje Milnora ir jos vyras Linas augina bene dešimties rūšių mėtas – šokoladines, šveicariškas, garbanotąsias, bergamotines, marokines, miškines, bananines, ananasines, obuolines, odekolonines bei įvairius prieskoninius augalus – raudonėlus, mairūnus, bazilikus, pelėtrūnus, dašius, čiobrelius, juozažoles.
Anot M. Pšibišauskienės, jeigu reikėtų viską pradėti nuo pradžių, ji viską dar gerai pergalvotų.
„Vaistažolių auginimas nėra sudėtingesnis verslas nei bet kuris kitas, reikia ir žinių, ir investicijų, ir sėkmės, bet jeigu viską reikėtų pradėti iš naujo, dar gerai pagalvočiau“, – „Sekundei“ sakė netradicinio ūkio savininkė.
Ieškosi pirkėjų
Per penkerius metus verslas pasistūmėjo į priekį – šeima augina tas vaistažoles ir prieskoninius augalus, kurie veši lietuviškoje žemėje, įrengė prieskonių gamybos liniją, įsigijo keletą žemės ūkio padargų. Tačiau ūkininkė pripažino: reikėtų gerokai didesnių investicijų, kad būtų galima kalbėti apie perspektyvas.
„Vaistažolių ir prieskoninių augalų auginimas yra visai kita ūkio šaka, jai reikia ir kitokios technikos. Traktorių įsigyti nesunku, bet specialius padargus vaistažolėms ir prieskoniams rinkti ar įdirbti žemę – milžiniškos investicijos, kurios vargu ar atsipirks. Juk grūdus gali tą pačią dieną vežti į supirkimo punktą, o vaistažoles reikia ir išdžiovinti, ir turėti, kur jas sandėliuoti“, – darbo ypatumus pabrėžė žolininkė.
Pagrindinė problema yra surasti savo rinką. Vaistažolių perdirbėjai išskėstomis rankomis laukia lietuviškos produkcijos, bet supirkimo kainos tokios mažos, kad visiškai neapsimoka net auginti vaistingųjų augalų. Už kilogramą sudžiovintų vaistažolių perdirbėjai moka tik apie dešimt litų, priklausomai nuo jų rūšies.
„Vaistažolių ir prieskonių auginimas remiasi praktiškai tik rankų darbu. Kai įdedi tiek triūso, negali tiesiog atiduoti už dyką. Todėl daugelis vaistažolių augintojų nuleido rankas“, – teigė M. Pšibišauskienė.
Paliūniškietė savo ūkio mesti neketina, tačiau pripažįsta, kad kol kas iš jo pragyventi negalinti. Visą užaugintą produkciją ji stengiasi realizuoti per įvairias muges, internetu ar sveiko maisto parduotuvėlėse.
Tačiau lietuviai vis dar įtariai žvelgia į bananais ar šokoladu kvepiančias mėtas ar vietinius prieskonius. Anot moters, reikia nemažai laiko įtikinti žmones, kad tai anaiptol ne sintetiniais kvapais apipurkštos, o visiškai natūralios, ekologiškai augintos arbatžolės.
„Žmonės nebėra tokie patiklūs, jie nusivylę ne pačia ekologija, o kai kurių ūkininkų spekuliacijomis. Pavyzdžiui, lenkiškos bulvės parduodamos kaip lietuviškos. Turime įveikti tą nepasitikėjimo barjerą ir nuolat pasakoti, kaip mūsų produkcija auginama, kad ji yra saugi ir skani. Jeigu žmogus dar kartą į mus kreipiasi, vadinasi, einame teisinga linkme“, – įsitikinusi M. Pšibišauskienė.
Gera arbata visada vertinama
Naujamiesčio seniūnijoje gyvenanti Audronė Kabelienė, savo ekologiniame ūkyje daug metų auginusi medetkas ir ramunėles, šiemet vaistažolių nebesodino.
Į ligos patalą atgulus vyrui ir nebetekus didžiausio darbininko, nebeliko ir vaistažolių ūkio. Samdyti žmogų, anot ūkininkės, kai surenkamų vaistažolių kiekiai nedideli, o supirkimo kainos itin mažos – neapsimoka.
„Kaip visada sakau, lietuviai yra gabūs, ir palmę gali užauginti, jeigu būtų kur ją realizuoti. Vaistažolių supirkimo kainos mažos, norint jas priduoti, reikia daryti daugybę tyrimų, o turguje prekiauti neapsimoka. Lietuvoje nėra išplėtotas smulkusis verslas kaip Vakarų Europoje, kur prie kiekvieno didesnio ūkio yra krautuvėlė, po savo stogu priglaudžianti ir smulkiuosius ūkininkus“, – savo pastebėjimais dalijosi A. Kabelienė.
Tačiau, anot ūkininkės, vaistažolių auginimas galėtų būti puikus verslas bendruomenėms: rankų netrūksta, be to, bendruomenės gali gauti paramą įsigyti vaistažolių džiovyklą ar kitus reikalingus įrenginius.
Svarbiausia – mėgti savo darbą. O norinčiųjų gerti skanią, tikrai lietuvišką ir ekologišką arbatą niekada netrūks, nes kol kas didžiausias Lietuvoje vaistažolių supirkėjas beveik visą savo produkciją atsiveža iš Lenkijos, Kinijos ir kitų šalių, kur visi vaistažolių auginimo procesai mechanizuoti, todėl ji gerokai pigesnė.
„Bendruomenėms tai galėtų būti savotiškas verslas. Kodėl gi ne, juk jose yra nemažai vyresnio amžiaus žmonių, turinčių laisvos žemės, ir daug darbo rankų. Be to, pagal įvairius projektus bendruomenės gali įsigyti ir vaistažolėms džiovinti reikalingos įrangos. Juk gera arbata visada bus brangi ir paklausi“, – įsitikinusi A. Kabelienė.
Išvaro velnius
Lietuvoje yra ne viena bendruomenė, vaistažoles auginanti ne tik savo poreikiams. Tačiau Panevėžio rajone bendruomenės verslu užsiima dar labai nedrąsiai. Savo žolininkėmis visada garsėjusio Trakiškio bendruomenės namų vadovė Vilija Šaparnienė „Sekundei“ teigė, kad kol kas moterys vaistažoles renkančios įvairiems edukaciniams užsiėmimams, jų arbata vaišina per renginius atvykstančius svečius, kvapiųjų žolelių kartais parduoda per muges.
„Vaistažolių rinkimas mūsų bendruomenei yra daugiau kaip edukacija, mėgstamas užsiėmimas. Kartais įvairių renginių metu parduodame savo surinktas žoleles, bet gautų pinigų užtenka tik cukrui ir maišeliams“, – pasakojo V. Šaparnienė.
Moters teigimu, vaistažolių rinkimas – ne šiaip braidžiojimas po žolę, reikia mokėti atpažinti vaistinguosius augalus, žinoti, kaip ir kada juos rinkti, kokios kiekvieno augalo vertingosios savybės. Visas šias žinias bendruomenės narės stengiasi perimti iš vyresniųjų.
Trakiškietės visada garsėjo ne vaistažolių arbatomis, o smilkymo ritualais, kurie padeda apsivalyti, atsikratyti neigiamų minčių, net gydo šunvotes ir odos ligas. Apie paslaptingus smilkymo ritualus žinia pasklido ne tik po Lietuvą, bet ir iki Briuselio nukeliavo.
„Mūsų žolininkės pagal senovės ritualus iš vaistažolių, tarp kurių privalo būti dagilis, paruošia specialius smilkalus. Taip aprūkomi žmonės nuo piktos akies, ligų. Kartą Briuselyje viešėdamas mūsų rajono meras, paklaustas, kodėl visada taip gerai atrodo, pajuokavo, kad turi kas velnius išvaro. Visi taip susidomėjo mūsų ritualais, kad net pakvietė mūsų žolininkes pasisvečiuoti į Briuselį“, – pasakojo trakiškietė.
Galima alternatyva
Kitos Panevėžio rajono bendruomenės taip pat svarsto galimybę užsidirbti iš vaistažolių. Ėriškių bendruomenė šiuo metu rekonstruoja seną pastatą, jame turėtų duris atverti pirtis, treniruoklių salė, masažo kambarys.
Vietos bus palikta ir vaistažolių džiovyklai. Kaip teigė Ėriškių bendruomenės pirmininkė Birutė Grabauskienė, vaistažolių džiovyklai įsigyti reikėtų rengti kitą projektą, bet tai galėtų būti vienas iš bendruomenės verslų.
„Mūsų bendruomenėje yra nemažai moterų, renkančių vaistažoles, todėl svarstome nusipirkti džiovyklą. Toks verslas pelno neatneštų, bet būtų pinigėlių bent susimokėti už elektrą ar bendruomenės reikmėms. Pastatas bus nemažas, todėl reikės lėšų jam išlaikyti. Manau, viskas yra įmanoma, reikia tik ieškoti galimybių ir tiesiog dirbti“, – įsitikinusi B. Grabauskienė.
Karsakiškio bendruomenės nariai taip pat kaip vieną iš galimų bendruomenės verslų mato vaistažolių auginimą. Pasak Karsakiškio bendruomenės pirmininkės Gražinos Žemaitienės, netrukus bus įrengta pirtis, todėl vietos gyventojai rūpinasi, kad netrūktų nieko, ko jai reikia.
„Ruošiame viską, ko gali prireikti pirtyje: veliame kepures, rišame vantas ir renkame vaistažoles arbatai. Kol kas dar tik savo poreikiams, bet jeigu bus paklausa, bus ir pasiūla“, – sakė bendruomenės pirmininkė.
Faktai
Lietuvoje yra kelios bendruomenės, kurios savo poreikiams užsidirba augindamos ir perdirbdamos vaistažoles.
Panaros pilnų namų bendruomenė augina daugiau kaip 40 rūšių vaistažolių. Dar per 60 pavadinimų augalų surenkama iš aplinkinių pievų ir miškų.
Auginti vaistažoles nederlingose Dzūkijos žemėse nutarta tęsiant senųjų vienuolynų tradicijas. Nuo 14-ojo a. vienuolynai puoselėjo aromatinių augalų ir vaistažolių sodus, vadinamus Marijos sodeliais.
Įkurti vaistažolių Dzūkijos vienkiemyje ūkį padėjo Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodo, Vilniaus universiteto Botanikos instituto ir A. Stulginskio universiteto mokslininkai.
Visas ekologinis ūkis užima 6 hektarus.
Bendruomenė vykdo ir specifinę veiklą – priklausomybės ligomis sergančių vyrų reabilitaciją. Darbas vaistažolyne yra svarbi sveikimo programos dalis. Ji padeda buvusiems alkoholikams ir narkomanams grįžti į blaivaus gyvenimo kelią.
Mažojoje Lietuvoje, Pagėgių savivaldybėje, vaistažolių ūkį įkūrė net penkios bendruomenės – Vilkyškių, Ošgirių, Bitėnų, Kriokiškio ir Šukų.
Bendruomenės narių surinktos žolelės džiovinamos specialioje krosnyje, ruošiami mišinius arbatoms, jie pakuojami ir pardavinėjami vietos muziejuje ir Turizmo informacijos centre, per įvairias muges.
