Mūsų pašnekovui šis etapas, kuomet trylika metų teko mokytis kito meistro pašonėje, jau seniai praeitas. Dabar Virgilijui atėjo nauja gyvenimo dalis – šiemet birželį Mažeikiuose vykusioje IV tarptautinėje kalvystės meno ir amatų šventėje komisijos sprendimu jis karūnuotas „Lietuvos kalvių kalvio 2013“ titulu.
Neliko sovietmečio, atsirado kalvystė
Virgilijus teigia, kad po šio apdovanojimo nepasikeitė niekas, tačiau pokalbio metu paaiškėjo, jog toks įvertinimas ne veltui skirtas. V. Mikuckį dažnai galima sutikti daugelio kiekvienam kalviui svarbių švenčių sūkuryje, pavyzdžiui, Pasaulio žemaičių dailės parodoje ar tarptautiniame kalvystės plenere „Keturi vėjai“ Klaipėdoje. O ir mūsų pašnekovo kūryba kalba pati už save. V. Mikuckio darbai eksponuoti įvairiose Lietuvos bei užsienio miestų bendrose parodose. Kalvio darbų yra įsigiję Suomijos meno ir dizaino institutas, Žemaičių dailės muziejus, Lietuvos Respublikos prezidentūra, Narvos pilis Estijoje.
Visa tai byloja, kad kalvystės amatas mūsų šalyje, ypač Žemaitijos krašte, tik dabar pagaliau įgauna pagreitį. Iš Virgilijaus pasakojimų galėjome suprasti, kad seniau kalvystė tiesiog buvo neįmanoma. Juk sovietmečiu net nebuvo galima turėti amatininko dirbtuvių. Tu negalėjai būti pats sau šeimininkas ir dirbti sau. Taigi baigėsi sistemos gyvavimas, baigėsi ir kalvystės tylusis laikotarpis. Viskas atgimsta iš naujo.
Itin didelę įtaką kalvystei padarė galimybė laisvai keliauti, kuomet nebėra didelių trukdžių kirsti valstybinę sieną. O internetas – nuostabus tiltas, nuvedantis mus į bet kurį pasaulio kampelį! Jau daugiau kaip 25 metus kalviaujantis Virgilijus puikiai prisimena, kaip seniau tekdavo kaupti bet kokią įdomesnę laikraščio iškarpėlę su dar nematytu metalo ornamentu. Tuomet ir patys kalviai dar būdavo daug kuklesni. Kaip pasakoja V. Mikuckis, seniau nusikalęs kokį nors darbelį norėdavai jį tik po pagalvę pasikišti, kad niekas nematytų, neišpeiktų ar ko blogo nepasakytų, o dabar viskas daug paprasčiau.
Kalvis pripažįsta, jog nebemato reikalo slėptis kažkur savo kampeliuose ir „drebėti“, kad tik kas nesugalvotų nukopijuoti jo darbo.
„Atvirkščiai, man malonu, jei kažkam patinka mano darbai ir yra norima juos pakartoti. Manau, bendradarbiaudami mes galime daugiau pasiekti nei susigūžę kiekvienas kas sau“, – svarstė kalbintas V. Mikuckis.
Paklaustas, kodėl būtent Žemaitija atgaivina šį unikalų liaudies meną, Virgilijus turėjo savo atsakymą: „Mes, žemaičiai, esame turbūt atviresni. Kai vyko šventė Mažeikiuose, svečiai buvo pakviesti aplankyti mano kalvę. O aš prieš renginį turėjau tiek daug darbų! Nespėjau nei kalvę prašluoti, nei darbo vietą susitvarkyti. Manau, kad šio apsilankymo tikslas juk buvo ne pasipuikuoti, o pasidalyti bendrais džiaugsmais ir vargais. Todėl aš ramiai atsiprašiau svečių už netvarką ir su malonumu aprodžiau savo dirbtuves.“
Metalas rankose – nuo pat jaunystės
Paprašius papasakoti, kur ir kaip prasidėjo jo pirmieji žingsniai kalvystės link, teko sugrįžti dar į Virgilijaus studijų metus. Jis baigė Telšių taikomosios dailės technikumą (dabar Vilniaus dailės akademijos Telšių dailės fakultetą), meninio metalo apdirbimo programą. Amatininkas su šypsena prisimena savo tuomečius mokslus, kai įgydamas specialybę jis sužinojo apie metalo apdirbimo galimybes: „Technikume mus mokė, kaip geležį galima sulenkti, susukti, bet kad jį galima tampyti kaip plastiliną, tuomet dar nė nenutuokiau. Viskas atėjo tik su patirtimi ir praktiškai savomis rankomis prisilietus prie metalo.“
Tiesa, pripažįsta, jog iš karto po pirmųjų savo mokslų jam teko stipriai nusivilti, supratus, kokią didelę ir profesionalią techninę bazę reikia turėti, norint sukurti didelius ir aukštos kokybės darbus.
„Turint priekaliukus ir žaizdriukus, gali pagaminti tik labai primityvius kūrinius,“ – teigia meistras. Viskas pasikeitė, kai į Mažeikius, į tėviškę, iš sostinės sugrįžo gyventi garsus to krašto amatininkas Algirdas Stankus. Jo didi patirtis ir išmintis „Karo ir meno“ kalvėje buvo po truputį perduodama jaunesniems ir norintiems išmokti suvaldyti metalą savo rankose.
Dabar tokią pačią patirtį V. Mikuckis stengiasi perduoti ir savo sūnui. Kalvis juokiasi, jog sūnus nori nenori buvo priverstas išmokti bent jau pradmenis viso to, kuo užsiima tėtis. Tačiau ir tuomet, kai reikėjo rinktis specialybę, jis toli nepabėgo nuo amatų. Dabar sūnus mokosi Vilniaus dailės akademijoje skulptūrą.
„Mes, kalviai, dažniausiai laiką praleidžiame viduje, retai kada dirbame lauke, todėl mums būtina atskirai ugdyti savo erdvinį mąstymą,“ – sako V. Mikuckis. Tėvas džiaugiasi sūnaus universalumu: jis įgis ir skulptoriui reikiamų žinių, idėjų ir taip pat nepamirš kalvystės tradicijų.
Tarp kryžiaus ir marmozelės
Pokalbiui pasisukus apie kūrybą ir patį darbą, netikėtai imame mėtytis tarp dviejų sričių: senoji tradicinė kryždirbystė, už kurią V. Mikuckis ir buvo karūnuotas „Lietuvos kalvių kalviu 2013“, bei modernioji kūryba, kuriai reikia atskiro laiko idėjai išugdyti.
Natūraliai kyla klausimas: kaip pavyksta suderinti visai skirtingas rūšis arba kaip kryždirbystėje nenukrypti į modernybę? Juk būtent dėl unikalių tradicijų puoselėjimo lietuviškoji kryždirbystė 2001 m. buvo įtraukta į UNESCO žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
V. Mikuckis nė negalvodamas atsakė, jog besimokant technikume turėjo labai gerą dėstytoją Adelę Genovaitę Zinkevičiūtę, kuri savo studentams neleisdavo nuklysti į per didelį modernizmą. Todėl dabar kryždirbystė yra, kaip pats autorius sako, tarsi grąžinama duoklė šiai dėstytojai. Liaudies meno parodos „Aukso vainikas“ antrą vietą už kryždirbystę gavęs menininkas teigia, jog pagunda nukrypti visada yra, bet čia ir atsiskleidžia tavo talentas – ar tu sugebėsi išlaikyti šimtmečiais puoselėtas tradicijas ir kartu atskleisti savo individualizmą.
Kalbant apie kūrybinį darbą, kuriame gimsta tavo paties idėjos, galinčios atspindėti jau ir šiuolaikinį gyvenimą, kūrybos procesas yra visai kitoks.
„Kūrybiniuose darbuose niekada nedera skubėti, – pabrėžia amatininkas. – Svarbu išgauti charakterį, pateikti žmogui savo kūrinį tokios pačios nuotaikos, kokios tu jį matai savo vaizduotėje. O jau vėliau lieka tik visi neįdomūs darbai: smulkių detalių pridėjimas, pagrindinio kūno ar karkaso paruošimas. Tai jau elementarūs darbai, kur nebelieka kūrybos, o tik techninis darbas.“
Vienas įdomiausių ir pačiam autoriui brangiausių darbų – jo paties augintinio metalinė kopija. Tai prancūzų buldogo skulptūra „Marmozelė“. Kalvis dvejus metus plušo prie šio kūrinio, tačiau didžiausias atradimas jam buvo iš dviejų vienas į kitą sugrūstų vamzdžių pagaminta šuns galva. Tokiu būdu buvo suformuotos šiai šunų veislei būdingos raukšlės snukučio srityje. Tačiau skulptūros autorius niekada nebūtų pagalvojęs, jog tai galima padaryti iš dviejų metalinių vamzdžių.
Tad, kaip pats Virgilijus Mikuckis atskleidžia, kalvystėje ką nors nauja galima atrasti kiekvieną mielą dieną, juk „be tokių asmeninių atradimų net nebūtų įdomu eiti į kalvę“!
