Rizikuoja net savo saugumu

Kokie jie yra iš tikrųjų, galima galvą guldyti, jog rajono valdžia tikrai nežino. Kai artėja rinkimai ar vyksta kitokie susitikimai su kaimo bendruomenėmis, prabangūs valdžios automobiliai iki bendruomenių ar seniūnijų centrų atrieda lopytais perlopytais, bet asfaltuotais keliais.

Kuomet su Leliūnų seniūnijos ūkininkus aptarnaujančiu veterinarijos gydytoju Audriumi Kimantu drauge išsiruošėme pagal iškvietimus gydyti pasiligojusių sodiečių galvijų ir net pačių smulkiausių gyvūnų, kirbėjo viena mintis: reikėtų į tokias keliones pasiimti valdžios atstovus. Juk veterinarijos gydytojui prastų kelių nebūna – kartais rizikuojant net savo saugumu tenka važiuoti ir tais, kuriais tik keturkojis be vargo prabėga. Ir iškvietusiojo adresą atgaminti iš atminties: ten, kur didelis rudas šuo; kur sovietmečiu buvo sugriuvusi ferma ar kur kėpso apgriuvusi melžimo aikštelė.

Nuo peliuko iki galvijo

Už trejų metų Utenos veterinarijos gydytojas A. Kimantas minės darbo dvidešimtmetį, kuris Kėdainių krašte gimusiajam prabėgo Rytų Aukštaitijos kampe. Jo aptarnaujamoje kaimo zonoje – bene ekstremaliausi keliai, kuriais driekiasi ir ne pirmus metus rengiamo automobilių ralio atkarpa. Nemažai ūkininkaujančiųjų laiko nedaug galvijų, dauguma jų vyresniojo amžiaus žmonės, ir jiems šis gyvasis turtas ypač brangus, todėl sodiečiai neslepia dėkingumo savo daktarėliui, kuriam, iš tvarto išėjusiam, šeimininkė neretai skuba net aulinių nuplauti.

Nuoširdus, šmaikštus, jautrus sodiečių gyvenimui, atrodo, šiai profesijai gimęs. Prisišaukiamas ir sodiečių, ir miestelėnų, kaip jis pats sako, jam visi keturkojai pacientai vienodai lygūs: nuo peliuko iki galvijo.

Mūsų bendros išvykos pagal iškvietimus dieną veterinaro planuose buvo aplankyti du stambius Leliūnų seniūnijos ūkininkus – Arūną Kudrevičių ir Žydrūną Varkavičių. Numatytoji diena daugiau skiriama galvijų profilaktikai, bet jei pasitaiko tuolaik susirgusių – gydoma.

Apie 200 karvių ir prieauglio auginančiame A. Kudrevičiaus ūkyje didelių bėdų nebuvo. Teko kelioms karvėms padaryti „pedikiūrą“, vienai tvarkyti užpūliavusį nagą.

„Karvė – jautrus galvijas, ir jei skauda koją, primilžiai kris, – teigė A. Kimantas.– Ūkininkaujantieji karves rečiau apleidžia, visada primenu, kad nagas reikia būtinai apipjaustyti prieš ganiavą ir ne rečiau kaip kas pusmetį. Dažniau barti gauna arklius turintieji, kai neprisiruošia laiku pakaustyti.“

Patį moderniausią pieno ūkį turintis Ž. Varkavičius tądien buvo užsiėmęs – atvykę veislininkystės darbuotojai tikrino karvių veršingumą.

Perspėjančios lentelės – raudona ties sergančiąja ir kita, kurioje primenama melžėjai, kad piendavė gydoma antibiotikais, ir ją reikia melžti atskirai, parodo kelią veterinarui.

Ugnė rankų kišenėje nelaiko

„Kai bronchitas – bronchai tik švilpia, čia jau rimčiau – greičiausiai plaučių uždegimas“,– komentuodamas leidžia perklausyti karvės kvėpavimą kartu keliavusiai Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos fakulteto studentei Ugnei Boskaitei.

„Kartą vienas kolega iš Vokietijos manęs klausė, – primena Audrius, – kam veterinarui berankovis chalatas. Gi mūsų darbelis ne iš švariųjų: mėšlo ir prisibraidai, ir iki pat pažastų prisigraibai... Smagu matyti, kad Ugnelė tai žino ir manojo darbo nestebi rankų į kišenes susikišusi. Džiaugiuosi, kad praktikai mane pasirinko – aš nuo jos neslepiu, ko gali tikėtis, grūdinu.

Mergina nuo Kauno grindinio vėliau papasakoja, kad nuo mažens mylėjusi gyvūnus, tik jų daktare būti ir svajojo. Utenos krašte, pas kaime gyvenančią močiutę, jos pačios gražiausios vasaros prabėgusios, bet dabar močiutė vis perklausia anūkės, ar ji dar neperėjo studijuoti žmonių daktaru, nes gaili, kad veterinare dirbti bus nelengva.

Ugnę praktikos vadovas palieka Ž. Varkavičiaus ūkyje pagelbėti veršingumo tyrimams, o pats išskuba pas neseniai apsiveršiavusias. Vienoje sodyboje tenka šalinti nuovalas, kitoje – statyti ant kojų pogimdyvinio paralyžiaus paveiktą. Tvarteliai nedideli, tokiuose dirbti veterinarui nesaugu. Pastebiu, kad Audrius šlubčioja, vėliau paklaustas, primena.

„Labai paprasta – aną žiemą karvė užspeitė į tvartuko kampą, griūdama užgulė ir sulaužė koją: nuo kirkšnies iki kulkšnies traumatologas sugipsavo. Kitąkart kelį išsuko. Užgriūna gyvulys – nepastumsi, retame kieme ir šeimininką berandi, kad padėtų, vis našlaujančios moterys palikusios.“

Jau arčiau Utenos sukdami, užvažiuojame į ūkininkų Vilės ir Broniaus Dijokų sodybą. Pasitinka sunerimusi martelė – ūkininkaujančio sūnaus Pauliaus žmona.

„Išleidome Pauliaus tėvelius į Egiptą pailsėti, ir štai tau – palaidas agresyvokas kaimynų šuo sužeidė jaunutę visų numylėtinę buldogę Lotą, bijome pargrįžusiesiems nuotaiką sugadinti“, – atviravo dar nė metų neturinčią dukrytę auginanti moteris.

Žaizdas tenka valyti ir tvarstyti taikant narkozę – grynaveisliai lepesni, tai ne kiemterjerai, kaip veterinaras vadina lenciūginius mišrūnus šunis, atsparesnius visokiems sužeidimams ir ligoms.
Grįžtant spėju perklausti, ar dar ūkininkauja šios seniūnijos du senjorai aštuoniasdešimtmečiai ūkininkai.

„Vienas, nors dar stiprus, bet atsisakė sunkiai žmonai pasiligojus, slaugo dabar ją,– priminė veterinaras.– Antrą, tikrų tikriausiai senatvės prie žemės prilenktą, galop priveikė vaikai: išpardavė gyvulius ir baigėsi ūkininkystė. Man gaila tokių žmonių, kurie, kartais atrodo, iki mirties valandos nenori liautis, o tokiu atveju būna nelengva ir žmogui, ir gyvuliui sunku. Senoji karta nenori pasiduoti, bet nebe jų valioje laikas.“