Šių darbščių ūkininkų šeimoje lankiausi vienoje iš parodų susižavėjusi Daivos rankdarbiais – tarsi iš močiučių kraičio skrynios ištrauktomis nertomis staltiesėlėmis, nėriniais padabintais rankšluostukais, skoningai margaspalvėmis siuvinėtomis gėlėmis papuoštomis pagalvėlėmis ir prijuostėmis, nertais paveikslais ir kitais mielais darbais.
Tačiau kiek ilgėliau pabendravęs su šiais žmonėmis, supranti, kad apie juos galima rašyti įvairiomis temomis – kaip gražiai šeimą puoselėja, kokie darbštūs ūkininkai, kaip skoningai ir tvarkingai sodybą prižiūri, kokia puiki meistrė yra Daiva.
Ant aukščiausio vertybių laiptelio pastatykime išskirtinio darbštumo Daivos ir Česlovo šeimą. Juk nuo sutarimo, pagarbos vienas kitam, nuo dvasinės ramybės joje priklauso ir darna sodyboje bei ūkyje.
Tądien įvairiaspalvėmis Daivos išpuoselėtomis tulpėmis sužydusioje sodyboje buvo penkiese – visa didelė ir graži šeima, nors pastaruoju metu prie bendro stalo visi kartu susirenka vis rečiau.
Vyresnieji sūnūs Povilas ir Česlovas studijuoja Vilniaus Gedimino technikos universitete. Povilas yra statybos inžinerijos ketvirto kurso, o Česlovas – transporto inžinerijos antro kurso studentas. Mažėlis Mykolas – šešiametis, rudenį jau bus pirmokas.
Daiva ir Česlovas valdo gana didelį – maždaug 300 ha augalininkystės ūkį, kuriame didžiąją dalį užima grikiai ir rugiai, taip pat auga ir kitos grūdinės kultūros – vasariniai ir žieminiai kviečiai, kvietrugiai, avižos, miežiai. Kiaules, raguočius, vištas augina tik savo šeimos reikmėms. „Savo ūkyje dirbame patys, labai daug dirba ir vaikai, svetimų kol kas nesamdėme ir nesamdome“, – sako šeimininkė. Jie abu netoli nuo savo šeimos obelų nuriedėjo, tad ūkio darbuose anksčiau ir dabar dar patalkina ir gretimuose kaimuose gyvenantys abiejų tėveliai.
Daiva ir Česlovas – vieni pavyzdingiausių Varėnos rajono ūkininkų, ne vieną kartą tapę konkurso „Metų ūkis“ bei kitų konkursų laureatais.
Na, o idealios tvarkos ne tik sodybos kieme, bet ir aplink ūkinius pastatus gali pavydėti kiekvienas. Ne veltui Petruškevičiai turi tiek įvairiausių laimėjimų, kad visus net suskaičiuoti būtų sunku.
Kai klausaisi ramaus, su šypsena veide sodybos šeimininkės pasakojimo, supranti, kad šie žmonės įminė laimingos šeimos mįslę. Didelėje šeimoje ji apsupta keturių vyrų. Ar nesunku su vyrais? Ar palepina ją, vienintelę šeimos moterį? Daiva juokiasi: „Na, su vyrais gal lengviau nei su moterimis. O kai savo moteriškus darbus nudirbi, jei viskas išskalbta, išlyginta, namai sutvarkyti, gėlynai išravėti, galima ir pasilepinti. O kai sėja, kūlimas vyrams – tik spėk suktis. Vyras viename lauke, sūnūs kituose triūsia. Jei parlėkė trumpam, nučiumpi, pamaitini, kad perdien alkani nedirbtų.“ Nors laiko pramogauti Petruškevičiams ne tiek ir daug lieka, bet Daiva šmaikštauja, kad jie daug miega, tik dienomis greitai laksto.
Kodėl jauni, gabūs specialistai prieš porą dešimtmečių pasirinko ūkininkavimą, sako patys nežinantys. Taip jau išėjo. Bet dabar nesigaili. Paklausti, ar nenorėtų valdiško darbo duonos valgyti, abu sutartinai sako, kad ne. Įspraustiems į rėmus, į valdiškas kėdes būt nesinori. O savam ūkyje monotonijos nepatirsi, nes metai kasmet vis kitokie. Ar sūnūs kada nors sugrįš ūkininkauti, tėvai taip pat nesiryžta spėlioti. „Tačiau iki šiol savaitgaliais jie skuba į namus, nes žino, kad laukia darbai. Ir jų tikrai nereikia versti dirbti, juk protingi, supranta, iš ko duoną valgo. Į mokymąsi žiūri labai atsakingai, todėl mokosi abu labai gerai.
Abu sūnūs gauna stipendijas. Statybos fakultete, kur mokosi Povilas, kiekvienais metais įteikiama doc. dr. J.Žuko vienkartinė 1,2 tūkst. litų stipendija geriausiai statybinės mechanikos egzaminą išlaikiusiam studentui. Pernai ši stipendija atiteko Povilui. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Statybinės mechanikos katedros vedėjas prof. habil. dr. Juozas Atkočiūnas mums su vyru atsiuntė padėką už puikiai išauklėtą sūnų“, – džiaugiasi mama.
Abu su vyru baigę tą pačią aukštąją mokyklą, Daiva įgijo pramonės inžinerijos, Česlovas – ekonomikos specialybę.
Šiems tolkūniškiams Dievas davė išskirtinį darbštumą. Tai liudija paties šeimininko rankomis perstatytas namas, statyti ūkiniai pastatai, Daivos rankomis išpuoselėta ir pedantiška švara dvelkianti kiekviena namų kertelė, gražiausiais, skoningai suderintais gėlynais nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens šviečianti sodyba. Tad kodėl vaikai tokie darbštūs, toli ieškoti nereikia.
Tarsi geroji namų fėja darbus rikiuojanti ir namus tvarkanti bei dailiais rankdarbiais burianti Daiva ir viską pats mokantis ir meistraujantis darbštuolis Česlovas – geriausi pavyzdžiai.
Šeimininkės nenumaldomą aistrą dailiems nėriniams pirmiausia liudija namų langai, pasipuošę šeimininkės nertomis užuolaidėlėmis. Kiekvienas kambarys padabintas kokiu nors Daivos rankdarbiu. Tačiau išskirtinė vieta namuose – Daivos rankdarbių kambarys. Jame puikuojasi nerti paveikslai, jau nunertos ir baigiamos nerti staltiesės, pagalvėlės, siuvinėtos prijuostės, servetėlės ir daug kitų grožybių.
Potraukį nerti, megzti paveldėjo iš močiutės Agotos, tėvelio mamos, mat vaikystėje daug laiko su ja praleisdavusi, stebėdavusi, močiutės rankose siūlų kamuolėlis pamažu gražiausiu megztiniu, šaliku ar pirštinėmis virsta. „Močiutė visą šeimą apmegzdavo. Va, žiūrėk, suknutė jau trumpoka, tai ima ir apneria apačią išmoningai“, – prisimena jau šviesaus atminimo močiutę Daiva. „Pati anksčiau megzdavau pirmiausia dėl to, kad norėjosi gražiau pasipuošti. O ir dabar – jei aš norėčiau užsidirbti, megzčiau ponioms sukneles. Bet man tai neįdomu. Labiau traukia interjero tekstilė – staltiesės, patalynė, užuolaidos. Juk kaip jauku ant pačios rankomis siuvinėtos ar nertos pagalvės galvą padėti, nerta staltiese per šventes stalą papuošti.“
Daiva mėgsta įvairiomis progomis dovanų nešti pačios rankomis sukurtą grožį. Nes į rankdarbį savo nuoširdumo siūlą įneria, tarsi širdies dalelę įspraudžia.
„Poilsinėms kelionėms, kai visi madingai dabar važiuoja į Turkiją, neturim nei laiko, nei pernelyg daug noro. Tačiau prie jūros tikrai nuvažiuojam, pakeliaujam po Lietuvą. Su žemdirbių organizacijomis bei įmonėmis, prekiaujančiomis žemės ūkio technika, su vyru esame aplankę nemažai Europos šalių: Prancūziją, Olandiją, Belgiją, Vokietiją, Austriją, Daniją. Ir ne tik aplankę, bet ir pasigrožėję jų sostinėmis. Labai mėgstam koncertus, spektaklius, kurie būna Varėnoje. Net pasiilgstam jų“,–sako Daiva.
Dabar Daivos artimiausia svajonė – nuvažiuot į Rumšiškes ir apžiūrėt, kaip, kokiais raštais senovės dzūkės nėrė ir mezgė. Kai buvo prieš ketvertą metų, tuomet apžiūrinėjo senovinius darželius. „Nieko nereikia išradinėt. Juk mūsų seneliai ir proseneliai taip gražiai ir skoningai savo sodybas ir namus puošė. Nieko nėra gražiau, kaip senoviniai pagalvių užvalkalai nertais kraštais, pro kuriuos skaisčiai šviečia raudona medžiagėlė“, – pastebi.
Šeimininkai apgailestauja, kad Tolkūnų kaimas vis mažėja, tarsi traukiasi. Kad vaikų čia vis rečiau gimsta, kad šeimos mažesnės. Nenori, kad ir jų vaikai kažkur svetur išvažiuotų laimės ieškoti. „Jei norės, stengsis, savo laimę ras, šeimas sukurs ir Lietuvoje...“ – sako.
Giedro veido moteriai galima pavydėti – stebėtina šios gražios šeimynos darna, vidinė ramybė ir darbštumas. Jos galvoje tarsi bičių avilyje dūzgia įvairios idėjos, kurias Daiva, be abejo, įgyvendins.
Paklausti, kaip mano, ar šie metai leis į aruodus supilti gražų derlių, Daiva ir Česlovas ramiai atsako: „Matysim rudenį.“
Tačiau darbštumu bites lenkianti Petruškevičių šeimyna derliumi gali džiaugtis jau dabar, nes pats didžiausias derlius – darni jų šeima.
