Dviejų Plungės rajono miestelių gyventojus išgąsdino paveldo saugotojų reikalavimas susimokėti už... archeologinius tyrinėjimus vandentiekio įvadų teritorijose, tų gyventojų privačiose valdose.
Nelaimė būti istoriniu
„Plungės vandenų“ bendrovė vykdo du stambius vandentvarkos projektus: Kulių-Platelių-Žemaičių Kalvarijos ir Šateikių-Alsėdžių. Projektų sumos – po keliolika milijonų litų, finansuojamos iš ES lėšų. Galbūt per vėlai apsižiūrėta, kad ir į vieną, ir į kitą projektą patenka miesteliai, kuriuos saugo Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas, tie miesteliai turi istoriniu požiūriu svarbias senamiesčių zonas.
„Pradėjus rengti projektus niekas į tuos klausimus nebuvo įsigilinęs, vandentiekio ir kanalizacijos tinklų visi labai norėjo – ir seniūnijos, ir jų gyventojai. O šį pavasarį, kai projektas artėja prie pabaigos ir prie tinklų turi pradėti jungtis patys gyventojai, paaiškėjo, jog be archeologinių tyrinėjimų jie to daryti negalės. Iš penkių projektuose dalyvaujančių miestelių net du – urbanistikos paminklai, kuriuose galioja griežtos apsaugos sąlygos“, - pasakojo „Plungės vandenų“ vyriausiasis inžinierius Arvydas Jurkaitis.
Tik dabar apie iškilsiančias problemas sužinojo ir patys gyventojai, kuriems civilizacijos malonumai gali papildomai kainuoti po 2 tūkst. Lt namų valdai. Todėl gyventojų pasiryžimas prisijungti prie vandentiekio ir nuotekų sistemos susvyravo.
„Pagal projektus Žemaičių Kalvarijoje prie nuotekų tinklų turėtų prisijungti 296, o prie vandentiekio – 162 gyventojai, Alsėdžiuose prie vieno ir prie kito – 267 gyventojai. Jeigu šių skaičių nepasieksime, iš ES projektui skirtos lėšos bus stipriai apkarpytos“, - sakė A. Jurkaitis.
Norai atšalo
Alsėdžių seniūnė Danutė Repšienė sakė, kad dar nesuskaičiuota, kokiai gyventojų daliai tų archeologinių tyrinėjimų reikės.
„Dar nesame suskaičiavę, kiek gyventojų su šia problema susidurs. Kadangi mūsų miestelyje saugoma urbanistinės vietovės zona praplėsta, į ją patenkančių gyventojų skaičius išaugo. Kol kas nė vienas gyventojas neužsakė privalomų tyrimų, reikalas tebederinamas savivaldybėje. Kažkokių vilčių esama, tačiau pagal įstatymą susimokėti turi patys gyventojai. Jeigu jie to nedarys, negalės įsivesti vandentiekio ir nuotekų trasos, tai yra, negalės tobulinti savo aplinkos“, - svarstė seniūnė.
Žemaičių Kalvarijos seniūnas Liudas Gricius neslėpė, kad jų miestelyje su paveldosaugininkais tenka susidurti kiekviename žingsnyje.
„Kažkada telefono, elektros linijas vedė, kelius tvarkė, dar pėsčiųjų takus klos – ir visą laiką privalomi archeologiniai kasinėjimai. Kastas perkastas visas miestelis, ką naujo čia beatras, nepaisant to, vėl reikalauja atlikti tyrinėjimus. Manau, projekto pabaiga nutols, žmonės gali ir atsisakyti įsirengti įvadus, niekas jų neprivers. Kitas žmogus labai norėtų vandentiekio, bet dėl lėšų stygiaus priverstas gyventi archajiškomis sąlygomis“, - sakė L. Gricius.
Tyrinėja už svetimus pinigus
Plungės r. savivaldybės administracijos Vietos ūkio ir turto skyriaus vedėjo pavaduotojas Arvydas Liutika dar nežino, kokį planą savivaldybė ir „Plungės vandenys“ pasirinks.
„Pagal įstatymą savivaldybė negali finansuoti privačiose valdose atliekamų darbų, nes tada kontrolė mus kaip reikiant papurtytų. Tačiau kaip problema bus sprendžiama, viešai įvardyti kol kas nenorėčiau. Tam tikrų priemonių imtis būtina, nes gaudydami mailių (taupydami tūkstančius) paleisime lydekas (ES milijonus). Manau, gyventojai neturėtų būti apsunkinami visokiomis papildomomis sąlygomis. Gal ir gražu tyrinėti savo praeitį, bet kodėl tai turi stabdyti milijoninius projektus? Net galvą skauda sprendžiant, kaip iš esamos situacijos išsivynioti“, - susiklosčiusios padėties sunkumo neslėpė savivaldybės valdininkas.
A. Liutika nuogąstauja, kad, pradėjus pirminius tyrimus, archeologų apetitas gali išaugti ir jie sumanys darbus praplėsti ir pratęsti, o tada vandentvarkos projektams ateitų liūdnos dienos.
„Jie turi savo tvarką ir metodiką ir jei ką gražaus surado, darbai stabdomi, kol visko neištirs, nepersijos istorinės žemės. Vadinasi, turime realų šansą sulaukti, kad Aplinkos projektų valdymo agentūra iš „Plungės vandenų“ pareikalaus sugrąžinti krūvą pinigėlių. Situaciją, kai gyventojai turi sumokėti už archeologinius tyrimus, aš vadinčiau galimybe už svetimus pinigus labai plačioje teritorijoje patenkinti savo smalsumą, gauti žinių, parengti tyrimų ataskaitas ir gal aptikti vieną kitą radinį“, - praeities tyrinėtojams negailestingas buvo A. Liutika.
Tiesa, administracijos darbuotojas nesutiko, kad gyvenantieji urbanistikos paminklo teritorijoje yra skriaudžiami.
„Gal jų veikla ir suvaržyta, bet namą žmogus statosi ir vandentiekio įvadą vedasi tik kartą gyvenime. O toliau tik gyvena teritorijoje, kuri savaime yra patraukli. Dėmesys tokiai vietovei tvarkyti yra gerokai didesnis – gaunama lėšų šaligatviams, infrastruktūrai, kitos seniūnijos į tai žiūri su pavydu“, - sakė A. Liutika.
Naikina Lietuvos archeologiją
Kultūros paveldo departamento Telšių teritorinio padalinio vedėjas Antanas Eičas mano priešingai – ne projektai žlugdomi, o naikinama Lietuvos archeologija.
„Tai ne „Plungės vandenų“, o visos Lietuvos problema. Nušluokime visą archeologiją ir Lietuvos miestelius, kur gyventa nuo XIII a., perkaskime, sumaišykime ir žemes išvežkime. O juk apribojimai buvo ir sovietmečiu, gal net griežtesni, ir carinės Rusijos laikais praeitis saugota. Manau, šiandienės tendencijos rodo, kad archeologiją Lietuvoje norima sunaikinti. Parengia milijonų vertus projektus, bet neranda menkų lėšų tyrimams atlikti, nors pagal įstatymą tai padaryti privalu“, - sakė A. Eičas.
Paklausėme, kas atsitinka, kai prie tokios sodybos randamas svarbus istorinis sluoksnis – statybų darbai stabdomi?
„Nelygu kokiame gylyje tas sluoksnis randamas, ieškoma būdų, kaip vandentiekio įvadą įrengti. Jei sluoksnis negiliai, 5-7 m ilgio vamzdį po juo galima prakišti kėlikliu, dabar yra tokios technologijos. Manau, biurokratai gyventojams sudaro dirbtines kliūtis, kaip buvo ir su šiferinės stogų dangos keitimu. Kas keitė nesaugomoje teritorijoje, tam nieko nereikėjo, o kas saugomoje – visokios papildomos sąlygos. Taip tarsi parodoma, kaip sudėtinga tokioje vietoje gyventi. O juk reikia tik padaryti bendrą projektą, kad viskas būtų finansuojama iš vieno šaltinio, ir ES numatytų, kiek lėšų skirti tyrimams. Valdžia turi ieškoti variantų, kaip palengvinti žmonėms gyvenimą, valstybė turėtų padėti tokias problemas spręsti“, - sakė paveldo saugotojas.
Pasiteiravus, ar, pavyzdžiui, Žemaičių Kalvarijoje dar neatlikta pakankamai tyrinėjimų, A. Eičas sakė, kad kultūriniai sluoksniai randami ne ten, kur morkos auga.
„Reikia suprasti, kas yra archeologija. Vienoje vietoje kultūrinis sluoksnis yra, kitoje jo nėra. Žmonės gyveno kaip ir dabar, vienoje vietoje pastatas stovi, kitoje yra dirbama žemelė. Tad kultūrinis sluoksnis nebūna ten, kur morkos auga. Žemėje yra lyg ir tam tikros praeities kultūros dėmės. Žemaičių Kalvarijoje tai itin svarbu“, - aiškino Telšių padalinio paveldosaugininkas.
Turėjo numatyti projektuotojai
Kultūros paveldo departamento Apskaitos, paveldotvarkos planavimo skyriaus vedėja Bronislava Raupėnienė taip pat patikino, kad vandentvarkos projektų autoriai iš anksto turėjo numatyti archeologiniams tyrinėjimams skirtas lėšas.
„Nepriklausomai nuo to, ar darbai atliekami viešose teritorijose, ar privačiose valdose, urbanistikos paminklo zonoje archeologiniai tyrinėjimai privalomi ir išlaidos jiems turėjo būti numatytos iš anksto. Tada šie privalomi darbai būtų finansuojami iš projekto lėšų, o ne iš gyventojų kišenės“, - akmenį į projekto autorių daržą metė B. Raupėnienė.
Paklausta, ar įstatymas numato galimybes kompensuoti gyventojų patirtas išlaidas, paveldosaugininkė sakė, kad tai priklauso nuo objekto svarbos.
„Jeigu tai valstybės saugomas, lankomas privatus objektas, tada gali būti kompensuojama iki 100 proc. Tačiau kiekvienu atveju reikia žiūrėti registro duomenis. Tokio kompensavimo tvarka numatyta“, - sakė valdininkė.
Susidaro įspūdis, kad archeologai, paveldosauga naudojasi patogiai susiklosčiusiomis aplinkybėmis. Kai tik kas stato namą, tiesia vamzdyną ar atlieka kitus su žemės kasinėjimu susijusius darbus, tuoj reikalaujama atlikti archeologinius tyrinėjimus, už kuriuos pats savininkas ir turi susimokėti. Kultūros paveldo departamento darbuotojos paklausėme, kiek yra buvę atvejų, kai archeologai patys savaime, galbūt naudodamiesi rėmėjų ar valstybės lėšomis, tokių tyrinėjimų imtųsi.
„Archeologai dirba savo darbą, ne jų reikalas ieškoti rėmėjų ir lėšų. Tačiau įstatymo numatyta, kad atliekant minėtus darbus tyrimai turi būti atlikti, projektuose privalu numatyti ir jiems skirtas lėšas. Tai ne mūsų išsigalvojimas, niekas nereikalauja šių darbų daryti ten, kur tai nėra būtina“, - baigdama pokalbį sakė B. Raupėnienė.
Iš paveldo saugotojų teiginių aiškėja, kad būtent mūsų aprašomų vandentvarkos projektų autoriai prarado gerą progą gauti archeologiniams tyrimams trūkstamų lėšų iš pagrindinio finansavimo šaltinio – ES. Ir mūsų kalbintas rajono savivaldybės atstovas kol kas neatskleidė, kaip bus sukamasi iš nepavydėtinos situacijos.
