„Ar jau neturime kur pinigų dėti, kad imamės statyti naujuosius Vasiukus?“ – apmaudavo jie „Ūkininko patarėjui“. Kokia tai mistinė statyba, ar tikrai jos labai reikia šalies ūkininkams?
Užsimota plačiai
Idėja pastatyti modernų gyvūnų veislinės vertės nustatymo centrą plevena jau keleri metai. Ir ne tik plevena. Prof. A. Sederevičiaus ir jo bendražygių parengtas projektas jau kuris laikas sklaidomas Žemės ūkio ministerijoje ir jos institucijose. Neseniai jis buvo pristatytas Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU) ir Žemės ūkio rūmuose.
Užmojai, sprendžiant iš šio projekto, tikrai nemaži, iš pirmo žvilgsnio gal net viliojantys. Pasak jo autorių, būsimame centre būtų galima rengti galvijų parodas-aukcionus, nustatyti jų vertę. Į gyvūnus pasidairyti galėtų ateiti universiteto studentai, gyvulių augintojų asociacijų atstovai. Tačiau svarbiausias centro tikslas – įdiegti naujausias biotechnologijas, pagerinti ūkinių gyvūnų reprodukciją, produktyvumą, sveikatingumą, sumažinti gyvulių auginimo išlaidas, ūkinių gyvūnų genetinio potencialo skirtumus tarp Vakarų Europos šalių bei Lietuvos.
Gyvulininkystės srities mokslininkai čia galėtų vykdyti įvairius šiuolaikinius tyrimus, mokslinius darbus, vertinti embrionus pagal genų seką ir pan. Numatyta centre ir didžiulė salė konferencijoms. Visas šis objektas savo dydžiu – vos ne dar viena milijonus mokesčių mokėtojams kainavusi Kauno „Žalgirio“ arena.
Tačiau ūkininkai ir juos vienijančios žemdirbių organizacijos šiuo projektu visiškai nesužavėti.
Pasiskundė net ministrui
Po Seimo rinkimų, vos paskyrus naują žemės ūkio ministrą, jie iš karto kreipėsi į jį laišku, kad būtų sustabdyta, anot žemdirbių, „neaiškaus gyvulininkystės objekto statyba“ ir tos lėšos būtų skirtos veislininkystei plėtoti. Žemės ūkio savivaldos organizacijų atstovai skundėsi, jog ši daug milijonų kainuosianti idėja žemdirbiams brukama jau seniai, nors jai atkakliai priešinamasi.
Žemės ūkio rūmų Veislininkystės komiteto pirmininko biomedicinos mokslų daktaro Edvardo Gedgaudo nuomone, prof. A. Sederevičiaus pristatytas gyvūnų veislinės vertės nustatymo centro projektas yra negyvybingas ir finansiškai nepagrįstas. Statyti tik tam, kad jis būtų pastatytas nėra jokios prasmės.
Galima paprasčiau ir pigiau
Iki šiol, pasak E. Gedgaudo, tas funkcijas sėkmingai atlikdavo Gyvulininkystės instituto Reprodukcijos skyriaus specialistai. Be to, pasak jo, kalbant apie naujoves reikėtų orientuotis į naujausius genetikos mokslo laimėjimus – genominę selekciją, kai veislinė vertė nustatoma iš genų sekų. Viską dabar galima padaryti kur kas paprasčiau ir pigiau ir tai jau daroma.
„Paimama jauno buliuko kraujo, plaukų, jie nusiunčiami į Vokietiją ir ten be jokių problemų nustatoma, kokią genominę vertę tas gyvūnas turi. Ūkininkai paprastai kreipiasi į savo asociaciją ir ji sutvarko visus formalumus. Taip paprasčiausia – asociacija turi savo partnerius, su kuriais bendradarbiauja. Visas tas procesas trunka iki dviejų mėnesių ir kainuoja maždaug 126 eurus vienam gyvuliui. Šiuo metu net 70 proc. šių tyrimų remia valstybė, tad ūkininkams jie nekainuoja labai brangiai. Kaip tas gyvulys atrodo, įsitikinama ūkiuose, parodose, aukcionuose ar perkant tiesiog ūkininkų kiemuose. Kalbant apie gyvulių karantiną, ūkininkai jau seniai juos yra patys savo lėšomis įsirengę“, – sakė dr. E. Gedgaudas.
Užtektų net skaičiavimo centro
Dr. E.Gedgaudo nuomone, veislinei vertei nustatyti iš esmės užtektų net skaičiavimo centro, tik reikėtų ten įvesti atitinkamus duomenis.
„Ūkininkai puikiausiai gali pasakyti, kokiais indeksais vadovaujantis nustatoma jų galvijų veislinė vertė. Jie žino savo galvijų produktyvumą, pieno riebumą, baltymų kiekį, melžimo lengvumą, eksterjerą, ilgaamžiškumą ir kt. Jiems tikrai nereikia tokio dešimtis milijonų kainuojančio centro.
Gal mes ko nors nežinome, gal čia taikomasi tik į mokslą, kokius nors tyrimus? Tačiau mokslas turi eiti kartu su praktika ir kartu kurti pridėtinę vertę“, – įsitikinęs dr. E. Gedgaudas.
Su ūkininkais niekas nesitarė
Kodėl Sveikatos mokslų universitetas ėmėsi projekto, kurio taip atkakliai kratosi žemdirbių organizacijos?
„Manau, kad tie žmonės gal nebuvo gerai įsigilinę į esamą situaciją. Apie šį projektą pradėta kalbėti prieš kokius aštuonerius metus, bet niekas net nebandė dėl jo tartis su ūkininkais, jų organizacijomis, išklausyti jų nuomonę, išsiaiškinti, ar tikrai jiems reikalinga ši paslauga, ar apsimokės ją teikti. Kiek žinau, ši idėja buvo pristatinėjama tik Žemės ūkio ministerijoje ir kai kuriose su ja susijusiose institucijose.
Kai mus pasiekė žinios apie ketinimus statyti tokį centrą, mes paprašėme, kad prof. A. Sederevičius šią idėją pristatytų Žemės ūkio rūmų Veislininkystės komitete. Tada ir pamatėme, kur viskas suka, ir pasakėme, kad šis projektas nevertas tų lėšų, kurias ketinama į jį investuoti. Mus tikino, kad tam bus panaudoti ES pinigai. Bet juk jie taip pat mūsų, o prie jų paprastai dar reikia pridėti ir nacionalinių lėšų. Todėl mums tikrai ne tas pats, kam tos investicijos bus panaudotos. Kai viskas daroma uždarai, neišnagrinėjus visų argumentų „už“ ir „prieš“, rezultatas negali būti geras“, – sakė „Ūkininko patarėjui“ dr. E. Gedgaudas.
Autorystės prisiimti nenorėjo
„Ūkininko patarėjo“ korespondento paklaustas, ar tikrai šalyje būtina statyti tokį brangų gyvūnų veislinės vertės nustatymo centrą, LSMU prorektorius veterinarijai prof. A. Sederevičius atsakė teigiamai. Jo nuomone, šiuo metu šalyje nėra vieningo centro, tik atskirai veikiančios, nors ir gera aparatūra aprūpintos laboratorijos ir tai trukdo dalyvauti įvairiuose tarptautiniuose projektuose.
„Atvažiuoja pas mus užsieniečiai, pamato, kad mes viską atliekame gamybiniuose bandymuose, kitaip tariant, ten, kur gaminama produkcija, ir išvyksta, visi mūsų siūlomi tarptautiniai projektai žlunga. Be to, nėra eksperimentinių fermų, kuriose galėtų vykti moksliniai tyrimai.“ Dabar veikiantis praktinių mokymų bandymų centras, profesoriaus teigimu, neatitinka šiuolaikinių reikalavimų.
Gyvūnų veislinės vertės nustatymo centro statybos idėjos autorystės prof. A.Sederavičius nenorėjo prisiimti ir vardijo kitus mokslininkus, kurie, jo teigimu, aktyviai dalyvavo kuriant šį projektą.
„Tai kolektyvinis darbas ir aš kaip prorektorius jam vadovauju“, – tikino A. Sederevičius.
Tikroji kaina iki šiol neaiški
Pasiteiravus, kiek šio centro statyba galėtų kainuoti ir kas pasiryžę į ją investuoti, A.Sederevičius nuo tiesaus atsakymo bandė išsisukti.
„Sunku dabar pasakyti, juk reikės pastatyti nemažą pastatą, bet, manau, tam reikės kažkur apie 10 mln. Lt.“
Tačiau jo pristatytame projekte, kurio kopiją gavo „Ūkininko patarėjas“, nurodytos, kur kas didesnės sumos, iš pradžių siekusios vos ne 100 mln. Lt. Štai kas rašoma tame A.Sederevičiaus pristatytame projekte: „Atsisakant kai kurių veiklų įgyvendinimo buvo sumažinta darbų sąmata nuo 98 mln. Lt iki 49 mln. Lt (dabar supaprastinus projektinę užduotį darbų sąmata būtų 41503 mln. Lt su PVM).“ Viešumoje sklando dar viena suma – 37 mln. Lt.
Gandai ar tikrovė?
„Kas dabar galėtų pasakyti, kada šis centras atsipirks, kiek kainuos jo išlaikymas, kokią pridėtinę vertę jis duos Lietuvai ir jos ūkininkams? – kalbėdamasis su „Ūkininko patarėjo“ korespondentu retoriškai klausė dr. E. Gedgaudas. – Daugelis ūkininkų, kurie nepriklauso asociacijai, apie šį projektą iš viso nieko nėra girdėję. Kažkada, sovietmečiu, nesitariant su žemdirbiais, buvo pastatytas toks gyvulių parodų centras netoli Karmėlavos.
Kur jis dabar? Seniai privatizuotas ir nugriautas, nes jo niekam nereikėjo. Ar tas pats neatsitiktų pastačius šį centrą? Kovo pabaigoje Žemės ūkio rūmų prezidiume žadame dar kartą susitikti su šios idėjos autoriais, dar sykį pabandyti išsiaiškinti situaciją, nes girdėti gandų, kad su Kauno rajono savivaldybe jau suderinti statyboms reikalingi dokumentai, paskirtas žemės sklypas, įvertinti aplinkosaugos reikalavimai, atlikti geodeziniai matavimai, parengti teritorijos užstatymo planai. Nesinorėtų tikėti, kad visa tai būtų daroma visiškai ignoruojant mūsų nuomonę, nieko apie tai nežinant Žemės ūkio rūmams ir ūkininkų organizacijoms.“
Tačiau „Ūkininko patarėjo“ turimoje projekto kopijoje tikinama, kad visi šie dalykai jau išspręsti, belieka imtis statybos darbų.
Iš pradžių finansuotų valstybė
Ar tikrai tokia stambi įmonė Lietuvoje turės darbo?
„Nelygu kokius tikslus išsikelsime. Ten turėtų vykti ne tik praktiniai, ūkininkams reikalingi, bet ir ES reikalavimus atitinkantys mokslo bei mokymo darbai, tad krūvis būtų pakankamas“, – tikino prof. A. Sederevičius. Į klausimą, kas pastačius finansuos šį centrą, profesorius atsakė netvirtai: „Iš pradžių, kol viskas „įsisuks“, ko gero, jį turėtų finansuoti valstybė, o paskui pats išsilaikys iš savo veiklos – vietinių ir tarptautinių projektų, kai kurių paslaugų, švietėjiško darbo.“
Paklaustas, kodėl žemdirbių organizacijos kritikuoja šį projektą, nepritaria tokio objekto statybai Lietuvoje, prof. A. Sederevičius atsakė: „Visi nori gyventi senoviškai, nenori nieko keisti, nes kai kam taip patogiau. Gyvūnų veislinės vertės nustatymą iš dalies finansuoja valstybė, nereikia jokių pastangų, jokių naujovių. O valstybėje jau mažėja gyvulių ir jų produktyvumas menkai didėja, veislininkystė apleista. Reikia mokslo naujovių, pažangesnių gydymo metodų, naujų veislių. Šis centras daug ką pastūmėtų pažangos link, bet galbūt paliestų kažkieno asmeninius interesus, todėl ir kilo toks pasipriešinimas.“
Viską reikėtų gerai pasverti
Žemės ūkio rūmų Žemės ūkio technologijų skyriaus vedėjo pavaduotojas gyvulininkystei dr. Arūnas Rutkauskas dėl gyvūnų veislių vertės nustatymo centro statybos nusiteikęs skeptiškai.
„Tikrai nereikia tokio monstro. Lietuvoje nėra nei tiek gyvulių, nei tiek paukščių. Prieš statant tokius stambius ir brangius centrus pirmiausia, manau, derėtų pasidomėti, ar nėra kokios nors kitos, pigesnės alternatyvos. Buvusioje Veterinarijos akademijoje, dabar įsiliejusioje į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą, turime ir klinikas, ir laboratorijas, ir jos tikrai neužpildytos, neužverstos darbais. Kol kas ne iki galo panaudojamos integruoto mokslo, studijų ir verslo centro slėnio „Nemunas“ galimybės. Kam viską kurti iš naujo, mesti tam milijonines lėšas? Reikėtų labai gerai apskaičiuoti, ar tas naujas darinys turės darbo, ar duos naudos Lietuvos gyvulininkystei, ant kieno pečių guls jo išlaikymo našta – ant projekto iniciatorių ar ant visų mokesčių mokėtojų? Vien įkurti šį centrą, kiek esu viešai skaitęs, kainuotų apie 37 mln. Lt. Tegul pusė tų lėšų atkeliautų iš Europos Sąjungos, bet tai juk Lietuvai skirti pinigai ir negalime jų paleisti vėjais“, – sakė dr. A. Rutkauskas.
Nepritaria, bet nekomentuoja
Kas galiausiai nuspręs: statysime šį centrą Lietuvoje, kilus tokiam pasipriešinimui, ar ne? – pasiteiravome prof. A. Sederevičiaus.
„Tikrai ne mes. O kodėl klausiate? Manau, kad tokį sprendimą priims Žemės ūkio ministerija, kuri kuruoja projektus, finansuojamus Europos Sąjungos lėšomis“, – teigė profesorius.
„Ūkininko patarėjo“ kalbinti LSMU Gyvulininkystės instituto specialistai prisipažino nepritariantys gyvūnų veislinės vertės nustatymo centro statybos idėjai, tačiau išsamiau komentuoti, pasak jų, dėl etinių sumetimų atsisakė. Galima juos ir suprasti: vienas išpeikto projekto autorių – šio universiteto prorektorius veterinarijai.
