Beveik prieš dvejus metus ji amžinybėn išlydėjo vyrą Rimantą, o didelio ūkio naštą užsikrovė ant savo pečių. Dabar ūkyje triūsia 11 darbuotojų, augina grūdines kultūras, daržoves, bulves, laiko paukščius.

Rozalimo miestelio pakraštyje 2011 m. įsigijo bankrutavusiam verslininkui priklausiusį gyvulininkystės kompleksą ir 5 ha žemės. Suremontavo keturias apleistas fermas – sudėjo langus, pakeitė stogų dangą, sutvarkė aplinką. Vienoje fermoje įrengė sandėlius bulvėms laikyti, buitines patalpas, kitose – keli šimtai mėsai auginamų broilerių, 500 dedeklių vištų, jau pradėta rengti paukščių skerdykla. Dar nesuspėjo sutvarkyti penktos fermos, kurioje bus talpyklos grūdams laikyti, sandėliai trąšoms.

– Darbų daugybė, negalvoju apie sunkumus, nesiskundžiu, sukuosi kiek pajėgiu – privalau tęsti tai, ką buvo pradėjęs vyras. Jis ūkiui atidavė daug jėgų, paskui – keli infarktai. 1991 m. pradėjome ūkininkauti, iš pradžių dirbome tik 10 ha žemės. Abu kūrėme savo ūkio viziją, turėjome daug planų. Dabar mane guodžia žinojimas, kad aš – ne viena, turiu stiprią palaikymo komandą: ūkyje dirba abu sūnūs – Gitanas ir Žydrūnas, talkina marčios, kiek galėdama padeda dukra Ingrida. Beje, Gitanas turi ir savo ūkį, jis yra jaunasis ūkininkas.

Didžiausios mano pagalbininkės yra anūkės Deimantė ir Samanta, su jomis kiekvieną savaitgalį važiuojame į Rytų Lietuvos turgus pardavinėti bulvių, morkų, kopūstų, burokėlių. Su anūkėmis man smagu, turguje jos sugeba vikriai aptarnauti pirkėjus. Mūsų bulvės labai skanios, maistingos, todėl paklausios. Jau 20 metų jas auginame. Dalį bulvių parduodame pagal užsakymus valgykloms, nemažai mūsų nuolatinių klientų patys atvažiuoja jų nusipirkti, o kartu – ir naminių rudų kiaušinių, mėsinių paukščių. Mūsų ūkio produkcija – sveika, natūrali, mažai naudojame trąšų, o paukščius lesiname savo ūkyje užaugintais grūdais, daržovėmis, – ruošdamasi šeštadienio kelionei į turgų pasakojo ūkininkė B. Dumbrienė.

Patikimesnis mišraus ūkio tipas

Ūkininkės valdos – 360 ha, iš jų 100 ha nuosavos žemės, grūdinėms kultūroms paskyrė 300 ha, bulvėms ir daržovėms – 30 ha. Pernai užaugo labai geras kviečių, rapsų derlius. Neseniai ūkininkė įkūrė didelį paukštyną. Ji nusprendė, kad mišrus ūkis yra patikimesnis, mat jeigu dėl blogų orų neužderėtų javai, kaip nors išsivers pardavę paukštieną, kiaušinius, be to, svarbu išsaugoti darbo vietas ūkyje dirbantiems žmonėms.

Su Brone ir jos palaikymo komanda ėjome į dedeklių fermą. Kilo didelis triukšmas: skardžiabalsiai gaidžiai perspėja savo „haremą“ – beveik 500 vištų, apie svečius. Dedeklėms vištoms įrengtos specialios tupyklos – laktos, paberta morkų, papilta žvyro. Kitoje fermoje daug ramiau – sutūpę snaudė dideli broileriai, kiti prie lesyklos lesė grūdus.

Ūkininkė pasakojo, kad paukščiams lesinti nereikia pirkti pašarų – užtenka savo ūkyje užaugintų grūdų, daržovių. Žiemą ir dedeklėms, ir broileriams lesinti paruošia šutintų daržovių mišinį, tam įsigijo tris didelius metalinius katilus. Gitano žmona Lina į plastmasinį kibirą greitai surenka padėtus kiaušinius. Žiemą dedeklės kasdien padeda apie 150 kiaušinių, vasarą – 300–400.

- Šeimininkės pyragams, kepiniams mielai perka mūsų dedeklių kiaušinius. Ir broilerių mėsa skani, juk paukščiai namines daržoves lesa, o jose daug vitaminų. Mūsų paukščiai užauga per penkis mėnesius, nes lesinami natūraliais pašarais. Tik pernai paukščius pradėjome auginti: broilerių turėjome net 7 tūkst., o vištų dedeklių – 3 tūkst. Neturėjome patirties, nežinojome rinkos poreikių, todėl buvo įvairių sunkumų. Nusprendėme mažiau jų laikyti. Pasakysiu atvirai – dabar labiau apsimoka grūdus parduoti, o ne jais paukščius lesinti. Be to, paukštienos pasiūla didelė, pirkėjai perka gal ne tokią kokybišką, bet pigesnę paukštieną, o mūsų užaugintų paukščių mėsa yra kokybiškesnė, bet ir brangesnė, nes didesnė savikaina – 10–12 Lt/kg, – rodydama pagal reikalavimus įrengtą paukščių fermą pasakojo B. Dumbrienė.

- Dideliame ūkyje viską reikia planuoti, kiekvienas privalo turėti savo pareigas, tik tada darbai sekasi, - sakė Gitanas Dumbris. Jis gyrė ūkio darbininką Kazimierą Šumskį, kuris yra visų fermų ūkvedys, atsakingas už bulvių sandėlį.

Kazimieras kartu su Žydrūnu Dumbriu sodina ir nukasa bulves, o Gitanas rūpinasi sėjos darbais, laukų priežiūra.
Geras ūkio darbuotojas mechanizatorius ir artojas Saulius Stankevičius.

Visų idėjų sumanytoja ir vykdytoja – ūkio šeimininkė B. Dumbrienė. Ji ir vadybininkė, ir derybininkė, ir prekeivė.