Pastaraisiais metais vis mažiau sodiečių belaiko melžiamų karvių, dvejonėse paskendę ir didelių pieno ūkių savininkai – jiems labiau apsimokėtų auginti grūdines kultūras, negu pusvelčiui parduoti žaliavinį pieną, todėl planuoja piendaves išvežti į mėsos kombinatą ir imtis kitos veiklos. Lietuva pagal pieno supirkimo kainas Europos Sąjungoje yra 3-4 vietoje nuo galo.
Kartu su Akmenės savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėja Gražina Gauronskiene aplankėme du skirtingus pieno ūkius, su jų šeimininkais kalbėjomės apie kasdienius darbus ir ateities planus ateičiai, išgirdome ūkininkų pasiūlymus valdžiai.
Jaunai šeimai močiutė dovanojo ūkį
Jeigu norite pamatyti laimingus jaunus žmones, kurie džiaugiasi viskuo, ką turi, nebijo sunkaus darbo ir kuria savo ūkio planus, būtinai nuvažiuokite į Kivylius (Akmenės r.) pas Juliją ir Vaidą Sereikas. Jauna šeima švyti džiaugsmu – jiems savo ūkį, karvių fermą, visą techniką padovanojo Vaido močiutė Aldona Skiparienė. Trečius metus ūkininkaujantys Julija ir Vaidas dirba 96 ha žemės, laiko 20 melžiamų karvių, 15 telyčių, turi paukščių, triušių. Dirbti padeda Vaido tėvai Vilija ir Algis Sereikos, turintys nedidelį augalininkystės ūkį.
„Aš esu vyriausias iš penkių anūkų, gal todėl močiutė man visą savo ūkį dovanojo. Jai labai patiko, kad Julija yra darbšti, ją išmokė melžti karves. Kol kas pieną melžiame į bidonus, dar neturime pieno linijų. Karvėms šerti patys pasigaminame kombinuotųjų pašarų, sumalame avižų, miežių, kvietrugių, perkame mineralų.
Smagu, kad primilžis sparčiai didėja – iš piendavės per metus primelžiame 7,2 t pieno (šalies vidurkis – 6,7 t). Beveik visos juodmargės, jos daugiau pieno duoda negu žalosios. Planuojame laikyti iki 30 melžiamų karvių, norime nusipirkti 33 ha valstybinės žemės, kurią dabar nuomojame. Mums patinka ūkininkauti, kol kas gerai sekasi. Esame jaunieji ūkininkai, todėl gavome paramos įsikurti. Nusipirkome naują traktorių, padargų. Aš tvarkau ūkio finansus“, - dalykiškai pasakojo Vaidas.
Jaunoji šeima dvejus metus gyveno pas Vaido tėvus, o prieš metus daugiabutyje nusipirko trijų kambarių butą. Nuolat besišypsanti Julija kalbėjo apie savo ieškojimus ir darbus. Ji yra barmenė-padavėja, vienoje kavinėje Šiauliuose dirbo barmene, paskui buvo išvykusi padirbėti į Angliją.
„Visada sakiau, kad gyvensiu kaime ir dirbsiu žemę. Esu vyriausia iš keturių vaikų, užaugau kaime, nebijau darbo. Mums su Vaidu labai patinka ūkininkauti, daug padeda jo tėvai. Kartais sunku anksti ryte keltis ir važiuoti melžti karvių, bet per pusantros valandos suspėjame padaryti visus darbus ir sugrįžtame į namus. Žiemą, kai ūkyje mažiau darbų, skaitau knygas. Taip suplanuojame savo darbus, kad suspėjame nuvažiuoti pasižiūrėti koncertų, ruošiamės važiuoti slidinėti. Vaido tėvams dovanojome bilietus į koncertą. Visi labai draugiškai gyvename“, - kalbėjo optimistiškai nusiteikusi jaunoji ūkininkė Julija.
Kai įėjome į fermą, Julija pirmiausia parodė savo numylėtinę gražuolę karvę Širdutę. Julija pirmoji pamatė, kad karvė ką tik atsivedė veršelį, todėl nuskubėjo jos melžti, kad pirmuoju pienu kuo greičiau pagirdytų veršelį. Vaido tėvas Algis Sereika, stebėdamas, kaip greitai darbuojasi marti, šypsojosi ir gyrė jos darbštumą, nuoširdumą. „Ir Vaidas, ir Julija yra labai pareigingi, jiems tikrai sekasi ūkininkauti. Mes su žmona jiems padedame, jei reikia, patariame, pamokome. Esame draugiška šeimyna.“
Kūrėsi plyname lauke
Kruopių seniūnijos Saunorių kaimo ūkininkė Janina Budovienė ir jos gyvenimo partneris Robertas Bartašius, 1989 metais baigę neakivaizdines studijas Lietuvos žemės ūkio akademijoje, vieni pirmųjų Akmenės rajone nusprendė įkurti savo ūkį. Žinių turėjo nemažai, noro ir energijos dirbti dar daugiau, šalyje didelės permainos – visur plevėsavo Lietuvos trispalvė, Atgimimas teikė vilčių dirbti savarankiškai, būti padėties šeimininku. Pasinaudoję Valstiečių ūkio įstatymo teikiamomis lengvatomis, gavo 47 ha žemės.
Paskui tą žemę įsigijo už investicinius čekius. Plyname lauke, kur buvo supiltos šiukšlių krūvos ir augo vienintelis medis – apdžiūvęs uosis, Janina su Robertu 1989 metų rudenį pirmą kartą suarė jiems skirtąją žemę. Kitais metais pastatė pusę tvarto, nusipirko keturias karves. Paskui baigė statyti 65 vietų tvartą, veršidę, nes galvijų banda kasmet vis didėjo. Gyvenamojo namo projektas taip ir liko gulėti stalčiuje, galingą, dviejų aukštų namą suplanavo, o kuriamam ūkiui reikėjo daug investicijų, todėl vietoj suprojektuotos pirties iškilo nedidelis namas, tik šalia garažą sumūrijo.
„Gerai, kad tada valstiečio ūkiui kurti daug padėjo valstybė: sulaukę paramos, nutiesėme kelią, iškasėme artezinį gręžinį, tvenkinį, telefono ir elektros linijas paklojome. Iš pradžių turėjome daug entuziazmo ir ryžto, norėjome kuo greičiau sukurti vidutinio dydžio šeimos ūkį.
Statėme, lipdėme kaip kregždės – pasistatėme ir daržinę, garažą technikai, susirentėme pirtį. Mums pasisekė nusipirkti aplinkui sodybą esančius žemės masyvus – dabar turime 120 ha nuosavos žemės, ir visa vienoje vietoje. 1996 metais įsigijome šienauti reikalingos technikos. Tada dar mažai kas tokią turėjo. Buvo metų, kai laikėme 130 galvijų, iš jų – 53 melžiamos karvės. Neblogas buvo primilžis – iš piendavės per metus primelždavome 6,5 t pieno. Ganykloms ir pievoms – 70 ha, o kita žemė – grūdinėms kultūroms auginti. Ūkyje sukūrėme keturias darbo vietas, be to, dirbame ir mes abu su Robertu“, - apie sparčią ūkio plėtrą pasakojo J. Budovienė.
Kalbėdama apie dabartinę ūkio padėtį, ūkininkė buvo nusiteikusi gana pesimistiškai. Ji sakė, kad pieno ūkiams dabar labai sunku – beveik nepakeliama našta juos išlaikyti. Už žaliavinį pieną supirkėjai žiemą moka apie 80 ct/kg, o vasarą – apie 70 ct.
„Nuostolinga laikyti melžiamas karves, jei ir toliau bus tokios mažos pieno supirkimo kainos, pieno ūkiai nebeišsilaikys. Kai stojome į Europos Sąjungą, už pieno kilogramą žadėjo mokėti po 1,15 Lt. Būtų gerai, jei mokėtų nors po litą už kilogramą. Juk mes, turėdami savo ūkius, įkūrę po keletą darbo vietų, mokėdami valstybei mokesčius, didžiules investicijas paskyrę žemei, norime ir toliau savo agroverslą plėtoti. Iš valdžios išmaldos neprašome, tik norime, kad būtų sureguliuotos pieno supirkimo kainos.
Ūkininkai sako, kad dabar apsimoka auginti grūdines kultūras, nemažai kas nusipirko avių, augina mėsinius galvijus. Pernai į paniką puolėme, buvo tikrai liūdnos nuotaikos, todėl nusprendėme likviduoti pieno ūkį, nebesėklinome karvių, dėl to sumažėjo primilžis iki 5 t, karvės sugadintos, viskas rieda į pakalnę. Bet melžėjos pradėjo prašyti, kad išsaugotume joms darbo vietas. Gaila darbuotojų, todėl nebeardėme savo ūkio. Vasario mėnesį pradės veršiuotis karvės, mat į bandą buvome paleidę jautį. Dabar turime 44 melžiamas karves, 30 telyčių, tris jaučius. Bet nuotaikos ir šiais metais liūdnos. Iš kur čia bus geriau? Pieno ūkis ne dėl mūsų kaltės nuostolingas. Perdirbėjai smaugia ūkininkus.
Pažiūrėkite, kiek pieno litras kainuoja parduotuvėje. Nesunku suskaičiuoti, kokia pelno dalis atitenka perdirbėjams ir pardavėjams. Po kelių metų karves tikrai išvešime į mėsos kombinatą, reikės kažką galvoti, gal mėsinius galvijus auginsime, juk šienavimo technikos nemesi į sąvartyną. Mes savarankiški, nerašėme verslo projektų finansinei paramai gauti, todėl esame neįsipareigoję nei bankams, nei įvairioms tarnyboms. Apskaičiavome, kad mums tie projektai nereikalingi, neapsimoka finansiškai. Jei gauni paramą, tuoj tikrintojai atvažiuoja, kiek visokių formalumų, įsipareigojimų, ne, norime dirbti be įsipareigojimų ir suvaržymų“, - aprodydama karvių fermą kalbėjo J. Budovienė.
Akmenės rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjos Gražinos Gauronskienės komentaras:
„Smagu matyti, kad kaime kuriasi jauna šeima. Julija ir Vaidas viskuo patenkinti, trykštantys energija, nė vieno skundo, nė vieno pikto žodžio – jie patenkinti gyvenimu, planuoja darbus. Į jų ūkį galima atvežti ekskursijas ir parodyti, kaip dirba jaunieji ūkininkai. Darbštumą jiems abiem įskiepijo tėvai. Graži ūkininkų dinastija.
Dabar jauni žmonės pradėti ūkininkauti gali tik tada, jeigu paveldi tėvų ar senelių žemę, fermas, techniką. Savo jėgomis įsikurti jaunam žmogui neįmanoma, nes reikia pradinio kapitalo. Kaip nusipirkti žemės, jeigu vienas hektaras kainuoja iki 10 tūkst. litų? Neturėsi žemės – neįkursi savo ūkio.
Janinos Budovienės ūkis – nedidelis, kompaktiškas, visa žemė – aplinkui sodybą. Darbštūs žmonės viską patys sukūrė, ūkiui paskyrė savo jėgas, investavo daug pinigų, sukūrė šešias darbo vietas. Ne iš gero gyvenimo norėjo pieno ūkio atsisakyti. Kam laikyti karves, jeigu iš pieno nėra pelno? Augintų grūdus ir gautų didesnes pajamas. Ūkininkė J. Budovienė nepanaikino bandos, atsižvelgė į melžėjų prašymą, kad būtų išsaugotos jų darbo vietos. Per tą sumaištį sumažėjo pieno primilžis, ūkis patyrė nuostolių, bet vėl bando atkurti bandą. Kaimo žmonės yra kantrūs ir stiprūs. Bet viskam yra ribos.
Mano manymu, pieno sektoriuje nebūtų problemų, jeigu supirkėjai už pieno kilogramą mokėtų ne 70 ct, o litą. Tada padėtis pasikeistų iš esmės. Lietuvoje reikėtų skatinti kurti nedidelius šeimos ūkius, kad būtų galima įdarbinti kuo daugiau žmonių. Moderniame dideliame ūkyje galinga technika, dirba tik keli darbuotojai.“
