Kalbėdami apie tai ir matydami, kaip revoliucingai savo teises gina Ispanijos, Graikijos, Prancūzijos, Vengrijos ir kitų šalių ūkininkai, negalime pamiršti ankstesnių įvykių, kuriuose taikiai protestuodami dėl nuostolingų pieno kainų mūsų šalies žemdirbiai Lietuvos teismuose buvo nuteisti, išvadinti riaušininkais, o parašę peticiją Europos žmogaus teisių teismui Strasbūre rezultato tebelaukia iki šiol, nes Vilnius stengiasi tarptautiniam arbitrui visokeriopai trukdyti.
Pasekmes tebejaučia
2003 m. gegužės mėn. po derybų ir pokalbių su Vyriausybe ūkininkai dėl vis mažėjančių pieno supirkimo kainų ryžosi drastiškai akcijai – blokuoti kelius. Žemdirbiai traktoriais išvažiavo į kelius ir sustabdė transporto eismą kelių Vilnius– Klaipėda, Panevėžys–Pasvalys–Ryga ir Kaunas–Marijampolė–Suvalkai atkarpose. Keliai buvo blokuoti ir prie pasienio postų su Latvija bei Lenkija. Žemdirbiai nesitraukė tol, kol Vyriausybė nepažadėjo skirti pinigų prarastai pieno kainai kompensuoti.
Po kelių blokados prasidėjo aktyvesniųjų žemdirbių, kurie buvo įvardyti riaušių organizatoriais, teismai.
Tuometis Žemės ūkio rūmų pirmininkas Jonas Ramonas ir dar septyni ūkininkai Bronius Markauskas (Klaipėdos r.), Jonas Vilionis (Prienų r.), Virginijus Mykolaitis (Vilkaviškio r.), Kęstutis Miliauskas (Kalvarijos sav.), Artūras Pilota (Marijampolės r.), Irena Guobužienė ir Arūnas Kudrevičius (Utenos r.) sėdo į teisiamųjų suolą, tačiau aktyviausi mitingų ir blokados dalyviai sulaukė skirtingų bausmių.
Teismų proceso eigoje J.Ramono byla buvo išskirta į atskirą epizodą, o jam tapus Seimo nariu nutraukta. I.Guobužienė ir J.Vilionis buvo išteisinti, o kitiems penkiems paskirtas 60 parų areštas, bausmės vykdymą atidedant metams.
Utenos rajono ūkininkui A.Kudrevičiui priteista atlyginti 1100 Lt turtinę žalą tarptautinių krovinių gabenimo bendrovei „Vilniaus dobilas“.
Penkiems žemdirbiams paskyrus lygtinę bausmę, jie metus laiko turėjo laikytis teismo nurodymų ir gyventi įtampoje. Jiems netgi grasinta, kad gali būti įkalinti iki dvejų metų.
Kelių blokados pasekmes ūkininkai jaučia iki šiol. Pildydami anketas ar teikdami kitokius duomenis jie priversti nurodyti, kad buvo teisti.
Mūsų žemdirbiai aršiausi ar tvarkos sergėtojai griežčiausi?
Prieš trejus metus sykiu su Lietuvos žemdirbiais teko stebėti protesto akciją Prahoje.
Solidarizuodamiesi su kolegomis iš kitų Europos Sąjungos šalių, pakviesti Čekijos ūkininkų, jie dalyvavo protesto akcijoje prieš vykdomą ES žemės ūkio politiką ir jaunųjų Bendrijos narių diskriminaciją.
Tais metais Čekijos Respublika rotacijos tvarka pirmininkavo ES tarybai, o Prahoje tuo metu vyko tarptautinė konferencija, kurioje dalyvavo Bendrijos šalių žemės ūkio ministrai, taip pat svečiai iš Briuselio.
Kartu su žemdirbiais iš Čekijos, Slovėnijos, Slovakijos, Vengrijos, Lenkijos, Austrijos bei Vokietijos mūsų ūkininkai Briuselio „kopūstams“ išrėžė savo rūpesčius dėl kaimo žmonių ateities.
Minioje, kuri užtvindė Prahos gatves ir buvo susirinkę 8 tūkst. dalyvių, galėjai matyti daugybę plakatų ir vėliavų, vietos ūkininkai netgi atsivedė keletą gyvų karvių, prie žemės ūkio ministerijos atvežė kelias priekabas mėšlo, kai kurie akcijos dalyviai turėjo šakių, dalgių. O reaguodami į Briuselio valdininkų pasisakymus jie iš atsineštų maišų gatvėse bėrė grūdus, iš plastikinių butelių konferencijos prieigose laistė pieną.
Čekijos policija taikiai stebėjo akciją, kuri buvo tikrai įspūdinga, o kad būtų išvengta didelės grūsties miesto centre, mitingo dalyvius iš lėto nukreipė į šalutines gatves.
Niekas tąsyk Prahoje mitinguojančių žmonių neteisė, nestumdė, niekas jiems nesukiojo rankų, netgi pienu apliejęs svečią iš Briuselio įpykęs čekas kartu su kolegomis ramiai nuėjo Vaclovo aikštės link, kur mitingas tęsėsi.
O štai prieš keletą metų mūsų šalies nuteistieji žemdirbiai Saločiuose prie Latvijos sienos tik išvažiavo traktoriais ir paliko juos prieš tai įspėję policiją.
Kas nenorėjo važiuoti aplinkkeliu – stovėjo. Sunkvežimių vairuotojai ramiai diskutavo su žemdirbiais, jokio susipriešinimo ar stumdymosi nebuvo. Vairuotojai sakė: „Nieko prieš jus neturime, nes šiandien jūs, rytoj – mes.“ Pareigūnų, fiksuojančių akciją, buvo daugybė, vėliau savo darbą atliko policijos tyrėjai, prokurorai ir teismai. Štai koks skirtumas!
Strasbūras buvo vienintelė Lietuvos žemdirbių viltis, jie iki šiol tebesvarsto užsitęsusias teisingumo paieškas, o užtrukęs bylos nagrinėjimas Lietuvos žemdirbius palieka be jokios apsaugos prieš valstybės savivalę.
Ilgai laukę tebelaukia
Eina dešimtieji metai nuo tos dienos, kai prasidėjo kaltinimai ir teismai žemdirbiams. Nors pastaruoju metu ši istorija kiek pritilusi, tačiau kelių blokadoje dalyvavę ir po teismus tampyti ūkininkai to nepamiršo ir tebelaukia atsakymo iš Europos žmogaus teisių teismo.
Dar vykstant ikiteisminiams tyrimams Kalvarijos, Pasvalio ir Klaipėdos policijos komisariatuose teisiamų žemdirbių gynėju tapo advokatas, teisės mokslų daktaras Kęstutis Stungys. Jis žemdirbius gynė ir Kauno apylinkės, Kauno apygardos bei LR Aukščiausiojo Teismo posėdžiuose, taip pat ūkininkams atstovavo ir bylą siunčiant į Europos žmogaus teisių teismą Strasbūre.
Ūkininkų skundą prieš Lietuvą Europos žmogaus teisių teismas buvo perdavęs Lietuvos Vyriausybei, atsakymus turėjo parengti Teisingumo ministerija.
Ar dar ilgai teks laukti atsakymo? Ar pasieks žemdirbius gera žinia iš Strasbūro, kad jie nėra nusikaltėliai? Ar išgirs, kad gindami savo teises ūkininkai buvo teisūs?
Apie tai, kas naujausio šioje žemdirbių bylos istorijoje ir kas trukdo sulaukti teigiamo atsakymo, paprašėme pakomentuoti žemdirbius gynusį advokatą, teisės mokslų daktarą Kęstutį STUNGĮ.
„Praėjome visas instancijas: Kauno apylinkės, Kauno apygardos ir LR Aukščiausiąjį teismą, visų nuosprendis žinomas, tada kreipėmės į Europos žmogaus teisių teismą Strasbūre, tai buvo 2005 m. spalio 8 d. Ten bylų nemažai, 2008 m. gavome patikinimą, kad byla bus nagrinėjama teismo posėdyje, apie tai pranešta Lietuvos Vyriausybei ir paprašyta jos pateikti atsakymus į mūsų peticiją. Vyriausybė pateikė pastabas, jas mes gavome, tačiau Teisingumo ministerijos aiškinimas ne visai teisingas. Kai kur nutylėta, kai kur perlenkta, galiausiai sakyta, kad „jeigu teismas nuspręs...“ Nebuvo aiškios linijos, žodžiu, žemdirbiai – riaušininkai ir jie už tai nubausti.
Mes gi skundėmės, kad pažeista saviraiškos laisvė, kad neadekvačios priemonės taikytos žemdirbių atžvilgiu, kad jie tokią teisę turėjo, viešosios tvarkos pažeidimas labai išplėstai aiškinamas. Sakėme, kad Lietuvos Respublikos teismai nesąžiningi žemdirbių atžvilgiu. Tada Strasbūro teismui pateikėme Vyriausybės paaiškinimus, vėl išsiuntėme medžiagą.
2012 m. sausį gavome pranešimą, kad bylą nagrinės išplėstinė teisėjų kolegija (ne vienas, ne trys teisėjai) ir paprašė mūsų sutikimo. Žinoma, iš karto sutikome ir laukėme. Tapo žinoma, jog dabartinė Vyriausybė labai stengiasi, kad byla būtų nutraukta, t. y. kad žemdirbių prašymą Europos žmogaus teisių teismas atmestų. Nesuprantama, kokiu pagrindu pateiktas prašymas nutraukti bylą.
Žemdirbiams sunku paaiškinti, kodėl taip ilgai, net septynerius metus, viskas tęsiasi. Nors kai 2005 m. spalio 8 d. peticiją išsiuntėme, gavome atsakymą, kad ji bus nagrinėjama kaip galima greičiau.“
