Juk daugelis žmonių, kurių žemė arba miškas priklauso valstybės saugomoms teritorijoms, nėra tuo patenkinti, mat, norėdami vykdyti čia vienokią ar kitokią veiklą, nuolat susiduria su apribojimais.
Erikas ir Edita Laiconai iš Jurbarko rajono, Seredžiaus seniūnijos, Išlestakių kaimo – pirmieji šalies piliečiai, kurie, pastebėję, jog dalis jų žemės bei miško yra vertingi gamtosaugos atžvilgiu, nutarė, jog privalu šiai teritorijai suteikti valstybės saugomos statusą ir atidavė daug jėgų, kad taip atsitiktų.
Kad Margupio šlaitų bei slėnio kadagynai bei stepinės pievos būtų paskelbtos valstybės saugomomis, prireikė aštuonerių metų. Praėjusį penktadienį Išlestakiuose, E. ir E. Laiconų namuose, atidarytas Valstybinio Margupio botaninio draustinio Informacijos centras.
Nauja tyrinėjimų bazė - privati, bet širdingai atvira
Margupio botaninio draustinio Informacijos centro paskirtis, anot jo vadovo E. Laicono, trejopa: tai – ir žiemos sodas, kur žiemoja jo žmonos Erikos puoselėjamų gėlių gausybė, tai – ir su gamtosauga bei ūkininkavimu susiję renginiai, tai – ir vieta, kur visada laukiama plačioji visuomenė, norinti susipažinti su Margupio draustiniu. Aleksandro Stulginskio universiteto rektorius prof. dr. Antanas Maziliauskas ir ūkininkas E. Laiconas pasirašė bendradarbiavimo sutartį.
Joje universitetas įsipareigoja skatinti dėstytojus, mokslininkus atlikti tyrimus Margupio botaniniame draustinyje, siūlyti studentams baigiamojo darbo temas, susijusias su šiuo objektu, bei panaudoti jį studentų praktikoms atlikti, o E. Laiconas sutinka sudaryti tam sąlygas.
E. Laiconas Margupio botaninio draustinio Informacijos centro patalpas – priestatą prie savo šeimos gyvenamojo namo – pastatė savo lėšomis. Centrui jis vadovauja visuomeniniais pagrindais.
Naujos akys - akylesnės
Margupio botaninio draustinio plotas – 25,25 ha. „45 proc. šios teritorijos – mano su žmona nuosavybė, kita teritorija – dar penkių savininkų“, – aiškina E. Laiconas.
Jis, iš profesijos inžinierius, su šeima į Išlestakius gyventi atsikėlė iš Kauno prieš 21 metus. Verčiasi ekologiniu ūkininkavimu – mėsinių galvijų auginimu ir daržininkyste. Lietuvoje ir už jos ribų E. Laiconas žinomas kaip speleologas profesionalas.
Kaip atsitiko, kad lig šiol niekas neįvertino Margupio slėnio bei kalvų vertės – kad nebuvo vietovė paskelbta saugotina?
„Neretai taip būna – neįvertini to, prie ko esi pripratęs, ką nuolat matai... O aš, buvęs miestietis, kitomis nei kaimietis akimis šią vietovę išvydau...“ – sako E. Laiconas. Jis prieš aštuonerius metus, suvokęs, jog Margupio slėnio ir šlaitų augalija atitinka tarptautinio saugomų teritorijų tinklo „Natura 2000“ kriterijus, kreipėsi į Aplinkos ministeriją, kad ši jo nuosavybės dalelė būtų įtraukta į minimą tinklą.
Atvykę specialistai nusprendė, jog botaniniu draustiniu skelbtina ne tik E. ir E. Laiconams priklausanti žemės dalis: jog saugotina ir gretima – kitų savininkų – žemė, kur auga kadagiai ir veši reliktinė stepinė pieva su retais, į Raudonąją knygą įrašytais augalais: dygliąja slyva (Prunus spinosa), melsvuoju gencijonu (Gentiana eruciata), paprastąja karlina (Carlina vulgaris), paupine usnimi (Cirsium rivulare), paprastąja vingiorykšte (Filipendula vulgaris) bei kitomis apyretėmis augalų rūšimis.
Visi šie augalai – termofiliniai, t. y. šilumamėgiai.
Margupio slėnis ir šlaitai - reliktiniai
Kadaise Lietuvos teritorijoje buvo šiltesnis klimatas ir čia vešėjo stepinės pievos. Margupio pievos – reliktinės pievos. Taip jau yra, kad Margupio slėniai ir šlaitai nuolat mėgaujasi saule – visada į ją atgręžti.
Margupio kadagynas stojo greta kitų didesnių valstybės saugojamų šalies kadagynų, kurie auga Aukštaitijos nacionaliniame parke bei Salantų, Aukštadvario, Kauno marių regioniniuose parkuose. Kadagių netrūksta ir kituose parkuose.
Margupio kadagynas išskirtinis tuo, kad veši ne įprastinėje – smėlingoje, o derlingoje žemėje.
Pagal Europos Sąjungos Buveinių direktyvą, kadagynai yra saugoma gamtinė buveinė. Kad teritorija būtų įtraukta į „Natura 2000“ sąrašą, joje turi augti ne vienas saugotinas augalas. „Tai turi būti tam tikrų augalų rūšių rinkinys, – teigia Lietuvos gamtos fondo vykdomasis direktorius Edmundas Greimas. – Kai teritorija įgauna europinį statusą – yra įtraukiama į „Natura 2000“, – ji gali pretenduoti į Europos fondų paramą.“
Šienaus avys, karvės ir asilai
Lietuvos gamtos fondas už Europos Sąjungos lėšas parengė Margupio botaninio draustinio dalies, kuri nuosavybės teise priklauso E. ir E. Laiconams, išsaugojimo planą. Juo remiantis, ši teritorija bus padalyta sklypeliais, kuriuose skirtingais būdais bus atliekama ganiava, taip pat bus retinama kadagyno teritorija. Pastaruosius darbus po mėnesio pradės Panemunių regioninio parko darbuotojai. „Aš pažymėsiu krūmus, medžius, kuriuos reikia išskirti, kad nebūtų gožiami kadagiai, o jie kirs.
Kirtimus vykdysime protingai – ne ištisai“, – sako E. Laiconas. Anot jo, svarbu šalia arba netoli kadagių palikti egles, pušis, putinus, ievas, kitus medžius bei krūmus ne tik dėl gamtinės įvairovės: kartais šiukštu kirsti šalia kadagio augantį medį ir todėl, kad jis gali valstybės saugojamajam tarnauti kaip apsauga nuo vėjo gūsių.
E. ir E. Laiconams priklausančių kadagyno bei stepinių pievų dalyse ganiavą atliks vis kitokie gyvuliai: vienur – karvės, kitur – avys arba asilai. Į teritoriją, kur kadagiai maži, neleisi karvių arba avių. Pirmosios – ištryps, antrosios – nuės. Karvės neleistinos ganytis ir šalia didelių kadagių – jie nudžius joms kasantis į kadagius. „Atliksiu eksperimentą – paleisiu ganytis asilus ir žiūrėsiu, ar jie kadagiams nekenks“, – sako E. Laiconas. Jo ūkyje seniai asilai auginami – grožiui, vaikų džiaugsmui.
Ūkininkavimas negali eikvoti gamtos
E ir. E. Laiconai augina penkis vaikus ir keturis globotinius. Iš pirmosios santuokos R. Laiconas turi dvi dukras. Jos gyvena Airijoje.
41 metus mieste gyvenęs ir 21 metus ūkininkaujantis E. Laiconas, paklaustas, ar nepatirs ekonominių nuostolių ir kitų bėdų todėl, kad, atrodytų, pats save suvaržė į savo žemę prisišaukęs botaninį draustinį, sako: „Jokių bėdų nebijau. Mano, kaip ūkininko bei žmogaus, tikslas sutampa su gamtosaugininkų tikslais. Ūkininkavimas – antrinis dalykas: jis negali trukdyti gamtai. Man, kaip speleologui, nemažai dirbant Balkanų šalyse įstrigo Juodkalnijoje vyraujanti nuostata, jog žmogaus laimė priklauso nuo gamtos laimės, jog gamtai daroma žala bumerangu smogs atgal.“
Pasak E. Laicono, žmogui gyvenime svarbiausi trys dalykai: švari aplinka, sveikas maistas ir geros mintys. Jo ekologiškai ūkininkaujanti šeima negalės sveikai ir laimingai gyventi, jei netausos ją supančios gamtos. „Mes saugoti gamtą nutarėme per draustinį, – teigia Erikas. –Ar gali būti gera gyvenimo kokybė, jei supanti aplinka yra niokojama?... Gyvenimo kokybė svarbesnė nei trumpalaikė ekonominė nauda. Ekologinis ūkininkavimas reikalauja ganyti ekstensyviai – kad hektare būtų mažiau gyvulių nei ūkininkaujant įprastai. Turėtume saikingai naudoti tai, ką duoda žemė, gamta, – per daug jų nealinti.“
Lemta būti pirmuoju
Lietuvos gamtos fondas parengs ir kitų Margupio biologinio draustinio dalių, kurios priklauso kitiems savininkams, tvarkymo planus ir su jais derins. Tvarka tokia, kad be žemės ar miško savininko sutikimo galima jų teritoriją paskelbti valstybės saugoma, tačiau darbų joje atlikti be jų sutikimo negalima.
E. Laiconas linki atidžiau įsižiūrėti į tai, kas mus supa: gal tai pasirodys esanti didelė vertybė, kaip antai Margupis su savo kadagynu ir stepine pieva?..
Atradėju jam pavyko tapti ir tada, kai įlindo į Karvės olą Biržų rajone ir joje rado penkias šikšnosparnių kaukoles. „Jas ilgai laikiau, nežinodamas, ką su jomis daryti. Kai po 16 metų kaukoles atidaviau geriausiam Lietuvoje šikšnosparnių žinovui, paaiškėjo, jog atradome naują šikšnosparnių rūšį“, – mena E. Laiconas.
Jį su Margupio botaninio draustinio Informacijos centro atidarymu sveikinę Jurbarko r. savivaldybės institucijų darbuotojai apibūdino kaip žmogų, kuris vietiniams gyventojams rodo naujo, pažangaus ūkininkavimo pavyzdį.
„E. Laiconas savo gėriu – Margupio kadagynu ir stepinėm pie-vom – dalijasi su visuomene. Tai taip gražu, sveikintina ir žmoniška“, – kalbėjo E. Greimas.
