Olgos mintis verslui - iš Ukrainos

Sakoma, kad vieni tam tikro verslo nori todėl, kad tokia veikla naudinga, kiti, kad be to gyventi tiesiog negali.

Olgai Vilkelienei, gimusiai Ukrainoje, vynuogininkystė pažįstama nuo mažens. Sykiu su dviem seserimis ir tėvais vaikystę bei jaunystę praleidusi Kryme, netoli Azovo jūros, kur gyveno ir vynuoges augino jos tėvai bei seneliai, ir dabar tuo verčiasi graži jos giminė.

Ukrainoje gerokai šilčiau, nei mūsų geografinėse platumose, tad, pasak Olgos, ten ir pas mus, Lietuvoje, tos pačios vynuogės kitokį skonį skleidžia.

Mintis pabandyti daryti vyną Olgai kilo prieš keletą metų gerai užderėjus sode auginamoms vynuogėms. Pirmąjį vyną ji pagamino 2004-aisiais ir dabar sako, kad tąsyk nė negalvojusi jį gaminti iš ko nors kito.

Kai prieš tris dešimtis metų jauna Vilkelių šeima Jonavoje statėsi gyvenamąjį namą, šalia garažo pasodino ‘Tado Ivanausko Rastinukę‘. Ji, pasak vyndarių, atspari šalčiui, uogos tamsiai mėlynos, jų skonis rūgštokas, sunoksta rugsėjo viduryje.

Vilkeliams įsikūrus „Vilkolės“ kaimo sodyboje Batėgaloje, atsirado ir kitokių vynuogių veislių: ukrainietiška mėlynoji `Izabela`, `Viktorija`, `Lora`, `Podarok Zaporožje`. Pastarosios, pasak Olgos, dėl atšiauresnio mūsų platumų klimato žiemą šiek tiek nukentėjo, o pernai jų derlius buvo visai neblogas.

Olgos vynuogynas – rytiniame Neries šlaite, miško užuovėjoje, kaskadomis suformuotame sklype. Čia vynuogienojai auga saugiai, nebijo nei žiemos speigo, nei pavasario šalnų.

Daugumą vynuogių sudaro ukrainietiškos desertinės veislės, o vyną Olga daro maišydama su kitomis uogomis, pati vyno receptūras kuria, sykiu su namiškiais degustuoja.

„Iš visko bandau daryti vyną“, - sako Olga. Ir vardija aviečių, agrastų, šermukšnių, aronijų, šeivamedžių uogų privalumus.

Vyndarė labiausiai vertina vynuoges, juoduosius serbentus ir avietes, o susipažinti, paskanauti ir pabandyti kitokias uogas smalsumo interesas veda. Ir rojaus obuoliukus išbandė – puikus skonis, gera spalva.

Norint gauti gerą gaminį privalu daug kuo domėtis. 2009 m. Vilkeliai tapo Lietuvos vyndarių asociacijos nariais, kurie aktyviai bendrauja tarpusavyje, dalijasi patirtimi, kartu ieško atsakymų į iškilusius klausimus.

Vytautas Vilkelis – bitininkas, šį pomėgį paveldėjęs iš savo tėvo. Neries šlaituose jis įkurdino 18 bičių šeimų. Sodybos šeimininkai iš medaus pabandė gaminti midų su čiobrelių prieskoniu. Puikus gėrimas išėjo.

Vynus dedikuoja artimųjų garbei

Olga ir Vytautas Vilkeliai turi dukrą, sūnų, anūkėlę ir žentą. Visų jų garbei po naują vyno rūšį yra sugalvoję, išbandę ir pripažinę. Dukros garbei skirtas vynas iš juodųjų serbentų „Vitulia“. Sūnui – „Marčelo“ – iš vynuogių ir juodųjų serbentų (šis vynas dalyvavo Lietuvos vyndarių vyno konkurse, gavo pripažinimo diplomą). Anūkėlės garbei – aviečių vynas „Eva Stan“ (dalyvavo konkurse, kuris vyko Zyplių dvare, buvo nominuotas). Žentui - „Arnžik“ – juodųjų serbentų ir aviečių vynas (šis vynas 2010 m. dalyvavo konkurse ir taip pat gavo pripažinimo diplomą).

Vyro Vytauto garbei skirtas vynuogių vynas „Vito“, jis 2010 m. pristatytas someljė konkurse ir gavo pripažinimo diplomą. Vynas „Olgandija“ – pačios vyndarės Olgos garbei, gaminamas iš vynuogių, juodųjų serbentų ir aviečių.

„Vilkolės“ vynų galerijoje rikiuojasi „Harmonija“, atspindinti dviejų komponentų jungtį. „Izobelka“ – iš raudonųjų ir baltųjų vynuogių. „Šeimos vynas“ – iš vaisių uogų (vyšnių, šilkmedžių, agrastų, raudonųjų serbentų).

Išskirtinio skonio „Rojaus obuoliukų vynas“, „Putana“ – iš obuolių ir putino uogų, „Aroni-jos“ – iš obuolių ir aronijų sulčių ir baltasis „Šermukšnių“ vynas.

Vyndariai savo ūkyje augina arbatrožių, avietes jungia su rožių aromatu, nes, pasak Olgos, vynas gali turėti daugybę aromatų. Pabandė pagaminti ir „Šilkinį“ vyną iš šilkmedžių uogų, pernai jų sode ant šių krūmų buvo daug uogų. Nerūgštus, švelnus, tarsi šilkinis išėjo.

Gyvenimas suvienijo likimus

Vytauto tėvai kadaise turėjo žemės netoli Žeimių, Jonavos rajone, tačiau ilgainiui gimtosios sodybos neliko, o taip norėjosi turėti savo namus.

Kadaise LŽŪA įgijęs inžinieriaus mechaniko profesiją, Vytautas pagal ją beveik nedirbo. Po studijų atlikęs tarnybą Sovietų armijoje ir grįžęs į Lietuvą įsidarbino „Azote“, atstovavo sporto klubui „Azotas“ – dalyvavo žiedinėse lenktynėse. Kartą nuvykęs į varžybas Rygoje sutiko Olgą, kuri buvo iš Ukrainos atvykusi į ekskursiją. Likimas lėmė taip, kad du jauni žmonės suvienijo savo likimus, pasistatė namus ir apsigyveno Jonavoje.

Kai atgimusioje Lietuvoje iširo kolūkiai ir pradėjo kurtis privatūs ūkiai, Vilkeliai įsigijo sodybą Batėgaloje ir nedideliame savo ūkelyje pradėjo auginti žalumynines daržoves: krapus, petražoles, salierus, svogūnų laiškus, špinatus, lapinius kopūstus. Pabandė ir moliūgus auginti, vienais metais jų net 35 t pardavė. Savo užaugintą produkciją tiekia „Maximai“, „IKI“, „Kauno vaisiams“. Šiltnamius Vilkeliai turi ir prie namo Jonavoje, jie tušti nebūna.

Olga sako esanti laiminga, kad likimas ją į Lietuvą atvedė, moteris džiaugiasi turėdama šaunią šeimą ir daug veiklos nedideliame ūkyje.

Olga ir Vytautas Vilkeliai neturi laiko tinginiauti. Jų sodybos aplinka puikiai sutvarkyta, sodas pilnas vaisių ir uogų, trijuose tvenkiniuose šokinėja žuvys: amūrai, karpiai, lynai, karosai. Šeimininkų ūkis nedidelis, tik 2,5 ha, iš jų 1 ha miško, tad ir savų grybų turi, o jaukumas ir paukščių balsai pamiškėje ne tik saviems šeimos nariams, bet ir atvykusiems svečiams bet kokiu metų laiku smagumo teikia.

„Kai pats dirbi, tai ir rezultatą vertini, brangini tai, ką turi“, - sako Vilkeliai.

Jų sodybos žemė Batėgaloje išsidėsčiusi šlaite, tad teko jį akmenimis sutvirtinti, kad šaltinių vanduo šlaitų neardytų ir kad akiai malonu būtų.

Puikiai dera po nameliu sumūrytas vyno rūsys. Čia pat pirtelė, iš kurios trosu gali nučiuožti į vieną iš trijų tvenkinukų. Patys ir tiltelį virš upelio, jungiančio du tvenkinukus, sumūrijo, akmenukais sutvirtino. Ir daugybę medelių prisodino, augaliukų pridaugino, jais aplinką puošia.

Kad įstatymai būtų palankesni vyndarių naudai

Skirtingai nei kitose Europos Sąjungos šalyse, pagal šiandien veikiančius įstatymus Lietuvos vyndariai pasigenda palankesnio požiūrio į jų verslą. Suteikus laisvę šiai verslo šakai, vyndariai atgaivintų senolių tradicijas – gamintų lietuvišką vyną iš vaisių ir uogų, puoselėtų kulinarinį paveldą.

Idėja apie vyndarystę kilo pradėjus internete domėtis vynais. Sužinojo apie vyno receptus, susisiekė su bendraminčiais, susipažino, į asociaciją įstojo. 2011 m. Olga jau savo sodyboje priėmė Lietuvos vyndarių asociacijos narių sąskrydį, kolegas pasikvietė.

Ant sienos padėkų kampelyje Vilkelių sodyboje – daugybė padėkų ir nominacijų iš renginių bei Lietuviško vyno švenčių, kurios kasmet vyksta vis kitoje vyndarių sodyboje.

„Mūsų tikslas – kad pakaktų sau, giminėms, draugams, atvykusiems svečiams pavaišinti, vaikams ir jų draugams paragauti pačių gaminto vyno ir dar anūkams liktų“, - sako Olga. Ir priduria, kad kol kas vyndarystės verslas Lietuvoje yra sudėtingas.

Verta pakelti vyno taurę už tai, kad dabar veikianti tvarka būtų nors kiek palankesnė Lietuvos vyndarių naudai.

Raimundas Nagelė
Foto: Autoriaus nuotr.

Lietuvos vyndarių asociacijos prezidentas Raimundas Nagelė

„Nieko naujo pastaruoju metu Lietuvos vyndarių padangėje neįvyko. Mūsų vyndariai gali kurti ir vystyti verslą, tačiau sąlygos sunkios. Kol kas vienintelis mūsų asociacijos narys Česlovas Ramoška turi licenciją, bet rezultatai sunkiai apčiuopiami.

Jis užsiima didmenine prekyba, tačiau negali savo namuose vaišinti vynu, mažmenininkas tam turi turėti dar vieną licenciją, o štai visoje Europoje yra kitaip, ūkininkai ne tik pristato ūkyje pagamintus vynus, bet juos ir parduoda.
Dedame daug vilčių į naująjį Seimą, nes vyndarių judėjimas Lietuvoje dar tik įsisiūbuoja, o Latvijoje jų yra daugiau.

Džiugu, kad Lietuvos vyno ekspertai, vyno importuotojai vis labiau vertina lietuviškus vynus, pradeda pripažinti ir domisi, ką galime pagaminti iš vaisių ir uogų. Tai pasiekus, būtume įdomesni ir atvykstantiems turistams, ir turėtume daugiau pajamų.

Mūsų visi vyndariai – entuziastai mėgėjai, jie turi kitus darbus, kad galėtų pragyventi, todėl lėtokai žengiame į priekį.“