Yra toks dalykas kaip ES bendroji žemės ūkio politika (BŽŪP), kurios pagrindinis uždavinys – užtikrinti ūkininkams deramą gyvenimo lygį, o vartotojams – nuolatinį ir patikimą nebrangių maisto produktų tiekimą. Europos žemės ūkis finansuojamas keliais būdais, tačiau bene pagrindinės priemonės – tiesioginės išmokos ūkininkams ir lėšos, skirtos kaimo plėtrai. Kai kalbama apie pastarąją, Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos (NMA) informuoja, kad pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programą (KPP) mūsų šalies žemės ūkiui ir kaimo plėtrai iš viso skirta apie 7,9 mlrd. litų. KPP sudaro daugiau kaip 50 paramos priemonių ir veiklos sričių, skirtų žemės ūkio sektoriaus konkurencingumui stiprinti, aplinkai ir kraštovaizdžiui tvarkyti, kaimo gyventojų gyvenimo sąlygoms gerinti, smulkiajam ir ne žemės ūkio verslui stiprinti, kaimo gyventojų užimtumui didinti. Nuo programos įgyvendinimo pradžios pagal įvairias priemones NMA buvo pateikta daugiau kaip 665 tūkst. paraiškų, kuriose prašoma daugiau kaip 8 mlrd. litų.
Sprendžiant iš viešos informacijos, šia ES paramos dalimi visi patenkinti. Kur kas daugiau aistrų verda dėl tiesioginių išmokų – beveik reguliariai primenama, kad Briuselis diskriminuoja naująsias ES nares ir joms moka kur kas mažiau nei senosioms. Lietuvos žemės ūkio ministras Kazimieras Starkevičius nepatenkintas tuo, kas siūloma ir nuo 2014 m. (nauja ES finansinė perspektyva), ir tikina, kad Baltijos šalys dėl šio klausimo kausis iki galo. Pagal Europos Komisijos siūlymą Lietuva 2014 m. startuotų su 144 eurų už 1 ha išmoka ir tik 2017 m. pasiektų 176 eurus už 1 ha, o ES vidurkis yra 268 eurų. „Manome, kad turi būti imtasi ambicingesnių priemonių dėl greitesnio ir didesnio tiesioginių išmokų suvienodinimo, siekiant išvengti ryškių skirtumų tarp aukščiausio ir žemiausio paramos lygio ES“, – sako ministras K. Starkevičius.
Žinoma, įdomu, kaip tai daroma, bet dar įdomiau – kodėl? Kodėl ES ir kitos šalys taip stipriai remia žemės ūkį, kai gyvename pasaulio ekonomikos sąlygomis, kai turėtų veikti paklausos ir pasiūlos principai, kai valgyti nori visi, vadinasi, vis tiek pirks? Ar vis dar aktualus pokario Europos planas remti žemės ūkį ir taip spręsti maisto trūkumo problemą? Ar ES, pasirengusi iki 2013 m. reformuoti BŽŪP, pateiks kokių nors staigmenų?
Pozityvus požiūris
Žemės ūkio produkcija psichologiškai visuomet turėjo strateginę reikšmę – istoriškai kiekviena bendruomenė ir valstybė stengėsi pati bet kokia kaina apsirūpinti maistu, nes tapus priklausomiems nuo išorinio tiekimo gali tuoj pat įsijungti politiniai motyvai, ir grūdai, cukrus, druska ar mėsa tapti spaudimo, šantažo ar godaus pasipelnymo priemone. Ir nors pamažu toks mąstymas nyksta, niekur pasaulyje žemės ūkio produkcija nėra palikta likimo valiai akistatoje su laisvąja rinka.
Dar vienas svarbus argumentas – socialinis. Remiant žemės ūkį garantuojama, kad ištisi regionai netaps plynais laukais, kur augs nedarbas ir didės nusikalstamumas, iš kur žmonės masiškai kelsis gyventi į miestus ir galbūt juose taps išlaikomais bedarbiais. Europoje šiuo metu yra 13,7 mln. ūkininkų, turinčių vidutiniškai 12 ha dydžio ūkius. Daugelio ūkių nuosavybė ir valdymas perduodami iš kartos į kartą – taip tęsiama šeimos tradicija.
BŽŪP formuotojų teigimu, pirminis ūkininkų rėmimas kuria pridėtinę vertę ir kituose ekonomikos sektoriuose: trąšų, žemės ūkio technikos gamybos ir pan. Ir, žinoma, negalima ignoruoti paprasčiausio politinio išskaičiavimo, nes žemdirbiai yra labai svarbūs rinkėjai – jie organizuoti, aktyvūs, kai nori, būna ištikimi ir dėkingi.
Buvęs Žemės ūkio ministerijos pareigūnas aiškiai ir visiems suprantamai nusako ES paramos žemės ūkiui esmę. Toliau ją ir pateiksiu. Apsisprendimą skirti paramą žemės ūkiui lėmė siekis remti gaminamą produkciją. Vieniems produktams buvo nustatomos žemutinės kainos, pavyzdžiui, grūdams, cukriniams runkeliams, o kitiems buvo mokamos priemokos: primelžei pieno – gavai priedą už kiekvieną litrą iš valstybės. Pamažu įvesti muitai importuojamam maistui, padėti taikyti kiti apribojimai ginant savo rinką. Taip pat buvo remiamas žemės ūkio produktų eksportas. Šios priemonės davė didžiulį efektą. ES labai greitai iš importuotojos tapo viena didžiausių pasaulyje žemės ūkio produktų eksportuotojų. Mėsa ir pienas tapo prieinami net ir nedideles pajamas gaunantiems žmonėms.
9-ajame dešimtmetyje pasaulio galingieji pradėjo spausti ES politikus mažinti paramą gaminamai žemės ūkio produkcijai. 1992 m., norint bent „ant popieriaus“ parodyti, kad mažinama parama gamybai, nuspręsta vietoj nustatytų grūdų kainų įvesti tiesiogines išmokas už hektarą. Išmokos dydis apskaičiuotas labai paprastai. Kadangi pasaulinės grūdų kainos buvo žemesnės už nustatytas ES viduje, atsisakius kainos reguliavimo, grūdai atpigo iki 63 eurų už toną. Kiekvienam ūkiui buvo pradėta mokėti tiesiogines išmokas, kurios kompensavo šį kainos kritimą, tai yra išmoka už hektarą buvo lygi 63 eurams, padaugintiems iš hektaro derlingumo. Jei gauni 3 t iš 1 ha, išmoka bus lygi 189 eurams už 1 ha, jei 5 t – 315 eurų už 1 hektarą. Tokiai sistemai galiojant 2002 m. Lietuva pradėjo derybas dėl stojimo į ES. Kadangi mūsų statistika nesugebėjo parodyti didesnio derlingumo nei 2,7 t/ha (derlingumas skaičiuojamas bendrai ir kviečiams, ir miežiams, ir žirniams, ir rapsams), ir išmoka mums buvo apskaičiuota atitinkama – 170 eurų už 1 ha, kurią turėtume gauti 2013 metais. Tačiau tiek, A. Macijausko teigimu, negausime, nes išaugo mūsų dirbamas plotas ir tas pats vokas išdalijamas daugiau hektarų. Žinoma, buvo galima išsiderėti ką nors papildomai, tarkim, didesnį KPP voką, tačiau, matyt buvo kiti prioritetai, o derybiniai gabumai mūsų nebuvo tokie, kokie yra dabar.
„Žinoma, dabartiniai tiesioginių išmokų dydžio skirtumai tarp valstybių narių nieko bendro su BŽŪP tikslais neturi ir turi būti suvienodinti. Tikiu, kad sulauksime tos dienos. Aišku, kad turime remti tik produkciją gaminančius ūkininkus. Už gražias akis, atsiprašau, vien už gražų kraštovaizdį pinigus mokėti neprotinga. Lietuvos žemės ūkis gali ir privalo sukurti kur kas didesnę pridėtinę vertę, nei sukuria šiandien, ypač gyvulininkystės sektoriuje. Taip pat aišku, kad BŽŪP turi išsaugoti ir ateityje aktyviai naudoti modernizuotus rinkos reguliavimo mechanizmus (intervencinius pirkimus, saugojimo kaštų kompensavimą, eksporto skatinimą ir kt.), kad galėtume išvengti staigių kainų svyravimų, kurie daro didelę žalą mūsų žemės ūkiui“, – įsitikinęs buvęs žemės ūkio viceministras A. Macijauskas.
Kritinis požiūris
N. Mačiulio teigimu, to meto kontekste buvo lengva ir populiaru įgyvendinti protekcionistines ir tiesioginės paramos priemones, kurios turėjo garantuoti maisto produktų tiekimą ir jų kainų stabilumą. Apskritai žemės ūkio politika buvo ir išlieka labai politizuota – norėdami pašalinti prekybos barjerus tarp Europos šalių, politikai turėjo žadėti kvotas ir tarifus importui iš trečiųjų pasaulio šalių, siūlyti dosnias subsidijas žemdirbiams. „Šiandien maisto produktų tiekimas nėra problema, tačiau šis sektorius tebėra išskirtinis. Keičiasi tik BŽŪP tikslai – nuo siekio užtikrinti maisto produktų tiekimą, rinkos ir kainų stabilumą pereinama prie ūkininkų gerovės užtikrinimo, tvarios kaimo plėtros, maisto kokybės, aplinkosaugos, gyvulių teisių. Be abejonės, šie tikslai labai svarbūs, bet ar siekiant jų būtina paminti laisvosios rinkos principus ir riboti konkurenciją?“ – klausia pašnekovas.
Kodėl taip sunku atsisakyti protekcionizmo ir išskirtinių sąlygų, taikomų šiam sektoriui? „Pagrindinė priežastis susijusi su šio sektoriaus tiekiama gėrybe – maistu. Tai būtinoji prekė, kurios prieinamumas ir kaina labai aktualūs mažiausias pajamas gaunantiems gyventojams. Bandymai mažinti subsidijas ar kitokią žemės ūkio sektoriaus apsaugą sulaukia bauginančių įspėjimų, kad tai ne tik nustums ūkininkus į skurdą, bet ir labai padidins maisto produktų kainas. O tai jau nepopuliari žinia rinkėjams (ne uogų – politikų)... Deja, situacija priešinga, nei deklaruojama“, – sako N. Mačiulis. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) atlikti tyrimai rodo, kad dėl ribojamo importo, vidinės konkurencijos ir garantuojamų tam tikrų produktų supirkimo kainų vidutinis maisto produktų kainų lygis Europoje išpūstas nuo 18 iki 28 procentų. Pasaulio kontekste Europos BŽŪP sulaukia dar daugiau kritikos.
Anot „Swedbank“ ekonomisto, Europos ekonomikai žemės ūkis nėra labai svarbus – pernai jis sudarė mažiau nei 2 proc. bendrojo vidaus produkto. Tačiau besivystančioms valstybėms žemės ūkis yra pagrindinė ekonomikos šaka. Europa, ribodama importą iš trečiųjų šalių, labai apsunkina jų galimybes konkuruoti ir... išbristi iš skurdo. Dar daugiau – BŽŪP lėmė tai, kad Europoje sukuriamas didelis tam tikrų žemės ūkio produktų perteklius, kuris eksportuojamas į kitas pasaulio šalis. Kadangi šis eksportas tiesiogiai ir netiesiogiai subsidijuojamas, neretai jis apsunkina besivystančių šalių gebėjimą parduoti savo produkciją pasaulinėje rinkoje.
Vienaip ar kitaip, nėra pagrindo manyti, kad ES, reformuodama BŽŪP, radikaliai sumažintų paramą. Tam reikia politinės valios. Nors pramoninė Vokietija ir yra užsiminusi, kad reikėtų paramą mažinti, kol kas žodis netapo kūnu. O Europos Parlamentas skelbia, kad 2013 m. startuosianti reforma „atneš daugiau ekologinio ūkininkavimo, tolygesnį lėšų skirtingų ES šalių ūkininkams paskirstymą ir didesnį konkurencingumą. Žemės ūkio politika bus pritaikyta prie strategijos „Europa 2020“ tikslų dėl pažangaus, tvaraus ir visa apimančio augimo.“
