Galbūt taip galima apibūdinti įspūdžius daugelio žmonių, kurie jau išvydo Tarptautiniame žemės meno festivalyje „Land Art Raudondvaris“ sukurtas gamtos instaliacijas. Jos, keičiamos laiko ir gamtos veiksnių, dar ilgai lauks lankytojų senajame Kauno rajono Raudondvario dvaro sodybos parke, kur ir vyko festivalis. Pasaulyje žinomas floristas, skulptorius šveicaras Peteris Hessas į jį sukvietė 22 menininkus iš 11 šalių: Kanados, Šveicarijos, Ispanijos, Italijos, Prancūzijos, Lenkijos, Rusijos, Taivano, Olandijos, Vengrijos, Lietuvos.

„Žemės menas – tai ne gamtos dekoravimas. Gamtos nereikia dekoruoti!“ – pabrėžia kaunietis Marijus Gvildys, kartu su P. Hessu organizavęs ir kuravęs tarptautinį festivalį „Land Art Raudondvaris“.

Iš čia pat esančių medžiagų nekenkiant gamtai

Penkias dienas Raudondvaryje trukęs žemės meno festivalis baigėsi praėjusį penktadienį.
Prasidėjo jis akimirkos įspūdžiu: po dvarvietės parką pasklidę menininkai akimis ir širdimi jį tarsi nuskenavo, pasirinkdami po aplinkos objektą, kurio padedami arba kurio įkvėpti jie kurs.

Ne gamtą perkeisti, o į ją įsilieti – vienas iš žemės meno principų. Kadangi Raudondvario dvaro sodyba neatsiejama nuo architektūros, istorijos, kuriant gamtos instaliacijas buvo įsiliejama į visą aplinką – kai kurie festivalio dalyviai meniškąsias gamtos instaliacijas kūrė atsižvelgdami ir į dvaro visumą, architektūrines detales.

Kitas žemės meno principas – kurti tik iš toje aplinkoje esančių gamtinių medžiagų nepakenkiant gamtai.

Menininkai ne tik nepakenkė gamtai – jie ją išvalė: miškingoje arba vandeningoje teritorijoje, kuri šalia parko, surinko sausas šakas šakeles, iškirto šabakštynus, nupjovė vandens telkinį gožusius gluosnius ir iš viso to kūrė instaliacijas. Jokių vinių, metalų! Tvirtinamoji medžiaga – vytelės, medžių šaknys, šakelės, retesniu atveju – linų virvės. 

Įkvėpė dvaro architektūra, senų medžių grožis

Menininkai kūrė susiskirstę grupelėmis po du. Pirmoji instaliacija pasitinka vos įžengus į parką pro jo vartus – ant žemės stovi trys skirtingų dydžių kryžiai iš vytelių: tuščiaviduriai ir pilnaviduris. Argi ne tokius kryžius galima įžvelgti senutėje raudonmūrėje tvoroje, kuri šliejasi į parko vartus?  Būtent ši tvora labiausiai pasigavo italo Gabriele Meneguzzi bei lenko Marcin Jabłonski dėmesį, kai jie parke rinkosi kūrybos vietą.

Vengrę Andrea Schumann ir olandą Geert Schiks įkvėpė gotikinės dvaro pastatų detalės, ypač langai. Menininkai vieną pailgos formos langą tarsi perkėlė ant žemės, suteikdami jam ir modernumo – įvesdami asimetriją.

„Čia – ne vaikų lopšiai ir ne paukščių lizdai. Tai – spynos. Jų raktas – širdyje, – savo darbą komentavo menininkės iš Taivano Chen Mei-Pei ir Vivien Chang, jų trys spynos iš šakų kabėjo medžiuose. – Spynas, kaip ilgo ir laimingo gyvenimo kartu simbolį,  jaunavedžiai kabina ant tiltų. Kodėl jos negalėtų kabėti čia? Juk parkas – taip pat įsimylėjėlių vieta.“

Kanadiečiai Marc Bergeron ir France Provencher džiūgavo, kad pati gamta pritarė jų meninei idėjai: kai jie du šalia augančius medžius pavertė Lietuvos ir Kanados tvirtos draugystės simboliu, jų apačioje išdygo grybų kupstelis.

Aušra Kažemėkaitė ir Jurgis Ramanauskas tartum pratęsė nusenusio didžiulio parko vijoklio gyvenimą, jį įkomponuodami tarp dviejų bei trijų storakamienių medžių bei įprasmindami vietą, kurioje visa tai yra. Ogi prie dvaro arklidžių. Jų paskirtis rekonstravus visą dvarvietę bus kita. Pirminę paskirtį primena instaliacija – horizontaliai tarp medžių ištiesta vijoklio šakų raizgalynė panaši į konkūrų varžybų kliūtis bei į žirgų karčius, kurie varžyboms supinami į kasas.

Kelionė kaitos ratu, langas į gamtą 

Sutuoktinių šokėjos Linos Puodžiukaitės-Lanauskienės  ir skulptoriaus Kęstučio Lanausko iš plonakamienių medelių suvytas ratas juosia senąjį dailųjį parko klevą kabėdamas ant jo. „Kūriau nuolatinio judėjimo ratu gamtoje ir istorijoje tema. Šį ratą galima suvokti ir kaip gelbėjimosi ratą. Ką matai, tas ir yra…“, – savo instaliaciją ir apskritai meno suvokimą komentavo K. Lanauskas, beje, tarptautinių ledo skulptūrų festivalių Japonijoje nugalėtojas.

Sakoma, jog meną reikia ne suprasti, o jausti. Ko gera, italų Vincenzo Antonuccio ir Marilenos Calbini bei Romano Steingauer ir Vadimo Kazanskiy iš Rusijos instaliacijos yra šilčiausios, subtiliausios, didingiausios.

„Tai – tarsi kelionė į gamtą, į jos esmę. Gamta šioje vietoje atveria visą savo širdį... Gamta – labai jautri, tad ir eidamas į ją – bendraudamas su ja – privalai būti labai atidus, susikaupęs, jautrus“, – ties savo darbu – į kaimišką gėlių darželį panašiu takeliu, padarytu prakirtus medelių sąžalyną, – sakė italai V.Antonuccio ir M. Calbini. Buvo girdėti lankytojus žadant panašų objektą patiems pasidaryti.

„Mus sudomino akmeninių pamatų puslankis. Galbūt tai statinio liekanos, o gal tik ketinta čia ką nors statyti. Sumanėme pabaigti statybą, palikdami sienoje skylę. Tai – langas į gamtą... Kitapus sienos – istorija, kultūra, t. y. senasis dvaras su savo architektūra, praeitimi“, – savo idėja dalijosi R. Steingauer ir V. Kazanskiy, pridurdami, jog gaubtos jų statinio sienos iš šakųtarsi sudaro stratosferos ovalą, o tą ovalumą diktavo ne tik senų akmeninių pamatų puslankis – dar ir takelio vingis.

Nežinios baimė ir - lietuviškas svetingumas 

Šveicarė Marie Hess-Boson ir prancūzas Erik Bianco parko laukymėje ,,įkurdino“ viena kryptimi einančius, t. y. vienos idėjos užvaldytus žmones. Jie – iš į vieną pusę palenktų šakų be žievės.
Ispanų Jordi Pasqual ir Maria Jesus iš šakų sukurtoji skylė simbolizuoja žiojėjančią prarają, arba nežinią, kartu – ir paslaptį bei joje slypinčią energiją. Tai, kas nepažinu, reikia gerbti ir stengtis suprasti.

Prancūzai William Cardot ir Nelly Pascal, rekonstruodami medį – iš jo kiaurymės ties šaknimis išaugindami kitą ,,medį“, tartum priminė Raudondvario dvaro, visos Lietuvos istoriją – atkreipė žvilgsnį į istorines šaknis bei dabartį.

Festivalio dalyviai kūrė be honorarų. Jie teigė patyrę neišdildomų pažinties su Lietuva įspūdžių viešėdami Rumšiškėse, Lietuvių liaudies buities muziejuje, taip pat Vilniuje, Kaune, Žemaitkiemio dvare, Kryžių kalne, gaubiami lietuviškojo svetingumo. Jų nuomone, Raudondvario žemės festivalis – pavyzdys visam pasauliui, kaip reikia organizuoti panašius renginius.

Didysis festivalio „Land Art Raudondvaris“ rėmėjas – Kauno rajono savivaldybė, jos meras Valerijus Makūnas.