Šiuo metu serbentyne ruošiamasi masiniam uogų skynimui – šienaujami tarpueiliai, kad skynimo darbai vyktų kuo sklandžiau. Uogininkystės ūkyje auginamos ir avietės, braškės, šilauogės, tačiau didžiausius plotus – net 80 ha – užima serbentynas. Šiemet augintojas planuoja skinti apie 200 tonų juodųjų serbentų uogų. Didžioji jų dalis bus nuskinta iš tos serbentyno dalies (40 ha), kuri prižiūrima pagal išskirtinės kokybės produkcijai (IKP) keliamus reikalavimus. O štai ekologiniai serbentai geru derliumi nedžiugina (tą ūkio dalį yra perėmęs Felikso Šlėvės sūnus).
„Skirtumas ryškus – kur ekologiniai serbentai, o kur ne. Per daug ūkininkavimo metų įsitikinau, kad ekologiškai auginant galima sugebėti gerai prižiūrėti nediduką, gal tik kokio 0,5 ha ploto serbentyną, o didesniame jau prasideda bėdos. Pirmiausia, negaudami reikiamų maisto medžiagų, nuskurta uogakrūmiai, tada juos apninka įvairios ligos, nuo kurių tiesiog nėra priemonių apsiginti. Ir galiausiai tai atsiliepia derliui“, – patirtimi dalijasi ūkininkas.
Ekologiškai ūkininkas bandė auginti ir kriaušes, tačiau jaunos kriaušaitės, vos spėjusios subrandinti pirmąjį derlių (pernai iš 3 ha priskinta 15 tonų kriaušių), akivaizdžiai nusilpo ir praėjusią žiemą neatlaikė šalčių. Šiuo metu kriaušynas raunamas, o ūkininkui belieka skaičiuoti nuostolius...
Serbentyne irgi laukai nemenki pokyčiai, tačiau jie – teigiami. Pradėjęs auginti uogakrūmius pagal IKP technologijas, ūkininkas jau mato akivaizdų krūmų atsigavimą, o ir derlius noksta gausesnis nei įprastai. Be to, F. Šlėvė po truputį planuoja didinti lietuviškų veislių serbentų plotus, nes įsitikino, kad jie gausiai dera, sunokina stambias ir skanias uogas, o ligoms yra palyginti atsparūs. „Jau turiu lietuviškų veislių serbentų, jų uogos stambios kaip obuoliukai – gražu pažiūrėti. Visiems kolegoms rodau, kai kas apsilanko ūkyje“, – sako F. Šlėvė.
Pasak augintojo, veisiant pramoninį serbentyną, kuriame uogos bus skinamos kombainu, reikia labai gerai įvertinti ne tik derlingumą, bet ir krūmų stiprumą. Jei šakos linkusios sugulti ant žemės, tokios veislės geriau net nebandyti sodinti. Žinoma, mažame sodelyje ši savybė didelių problemų nekels, tačiau versliniame serbentyne – tai jau bėda. Iš 6 lietuviškų serbentų veislių, kurios išbandomos ūkininko laukuose, jis sako atsirinkęs 4 tinkamas. Jų sodinukų planuoja turėti jau kitą rudenį – ne tik sau plotams didinti, bet ir kolegoms bus ką pasiūlyti.
Šiuo metu ūkyje skinamos desertinės Bona veislės serbentų uogos. Viso jos realizuojamos Rygos turguje. Pasak augintojo, mūsų šalies pirkėjai nelabai mėgsta pirkti juoduosius serbentus kaip desertines uogas. F. Šlėvė apsiklausinėjo uogų supirkėjus ir sako, kad serbentų kaina šiemet akivaizdžiai mažesnė: pernai nekritusi žemiau 1 euro (3,54 Lt), šiemet ji sukasi apie 2 Lt.
Pernai F. Šlėvės ūkyje išaugintas derlius buvo parduotas bendrovei „Kėdainių konservų fabrikas“, taip pat per tarpininkus iškeliavo į Latviją ir Sank Peterburgą. Augintojas tik labai nedidelę dalį juodųjų serbentų realizuoja šviežius. Beveik visas nuskintas uogas jis sušaldo ir laiko moderniame 2003 m. pastatytame 600 tonų talpos šaldytuve. Kadangi ūkyje užaugintos uogos užima tik apie trečdalį talpyklų, tai ūkininkas supirkinėja uogas šaldymui iš kitų augintojų arba teikia jiems šaldymo paslaugą. „Vertėjo investuoti į šaldyklą. Ji tuščia nestovi nei žiemą, bei vasarą“, – prieš devynerius metus padarytomis investicijomis nenusivylė ūkininkas.
Kaip IKP sertifikuotas ir ūkininko ūkyje išsuktas medus. Bitynas nemenkas – net 65 bičių šeimos. Bitės sodo ir uogyno derlių padidina trečdaliu, o ir medus iš serbentų labai aromatingas ir kvapnus. Vos bespėdamas su vienas kitą vejančiais darbais, F. Šlėvė prasitaria, kad ieško ir niekur neranda pagalbininko, mokančio tvarkytis bityne. „Jei atsirastų toks, kuris nebijo bičių ir bent šiek tiek nusimano bitininkavime, iš karto priimu“, – sako ūkininkas.
