Pasak kooperatinės įmonės „Latvijas piens” vadovo Raimondo Freimanio, iš pradžių bus gaminami lieso pieno koncentrato ir grietinės bandiniai. Po savaitės pirmieji įmonės produkcijos pavyzdžiai bus nusiųsti eksporto partneriams, su kuriais jau pasirašyta sutartis. Vėliau pamažu bus didinami įmonėje perdirbamo pieno kiekiai.

Per 10 val. bus pasterizuojama apie 300 t pieno žaliavos. Numatoma per valandą pagaminti 15 t pieno koncentrato, per mėnesį – 300 t sūrio, šį kiekį didinant iki 800 t.

R. Freimanio teigimu, į kooperatinę „Latvijas piens“ įmonę investuota 7,1 mln. latų, iš jų 2,8 mln. latų panaudota statyboms ir 4,2 mln. latų – technologinei įrangai. Lieso pieno koncentratas ir grietinė Jelgavos įmonėje bus gaminama pagal vienintelę Baltijos šalyse Šveicarijos firmos „MMS AG“ užpatentuotą membraninę technologiją. Ši sistema leidžia išsaugoti visas gerąsias ir naudingąsias pieno savybes.

Spaudos atstovams R. Freimanis pasidžiaugė, jog pieno koncentratas – lengvai pagaminamas ir sėkmingai parduodamas produktas. Tai savotiška saugos pagalvėlė, amortizuojanti pieno rinkos pokyčius. Tačiau pagrindinis „Latvijas piens“ produktas, pasak R. Freimanio, bus nuo spalio pradedamas gaminti sūris. Iki metų galo į kooperatinę pieno perdirbimo įmonę bus investuota 10,5 mln. latų, iš jų 6,5 mln. latų – paskola, 1,275 mln. latų – ūkininkų įnašai, 2,8 mln. latų – Europos Sąjungos parama. Už valstybės garantuotą 5 mln. latų paskolą įmonė moka palūkanas: nuo praėjusių metų rugsėjo iki šių metų birželio į valstybės biudžetą sumokėta 133,717 tūkst. latų.

Naujos pieno perdirbimo įmonės atsiradimas Latvijoje supurtė visą šalies pieno rinką. Pieno perdirbimu šioje šalyje verčiasi 38 įmonės, nemažą dalį žaliavos išsiveža Lietuvos sūrių gamintojai. Ar nepritrūksime pieno?
- Turime pasiūlymų parduoti pieno žaliavą kooperatinei įmonei Jelgavoje, - „ŪP“ sakė žemės ūkio kooperatyvo „Lietuviškas pienas“ direktorius Vytautas Lekešys.

Jau kelerius metus latvių ūkininkai veža pieno mėginius į Kaune įsikūrusią „Pieno tyrimų“ laboratoriją, kai kurie Šiaurės Lietuvoje ir Žemaitijoje veikiantys pieno supirkimo kooperatyvai lengvai ir už neblogą kainą parduoda žaliavą latviams. Lietuvius pieno gamybos verslo atsisakyti verčia mažos pieno supirkimo kainos, mažinamos ir vėluojančios tiesioginės išmokos bei pieno ūkius apnikusios nesuskaičiuojamos valstybės „priežiūros“ tarnybos, kraustančios ir taip apytuštes ūkininkų kišenes. Vilniaus valdžios atstovai tik imituoja dėmesį šalies žemės ūkiu. Visišką neįgalumą demonstruoja į Briuselį deleguoti Lietuvos politikai.

Pasak V. Lekešio, latviai aktyviau veikia ne tik vidaus, bet ir užsienio rinkose. Kol mūsų žemdirbių savivalda ir politikai trypčiojo vietoje, latvių europarlamentarai, agrarines problemas geriau išmanantieji nei Lietuvos atstovai, jau iškovojo savo šalies pieno gamintojams didesnes tiesiogines išmokas. Iš Briuselio atkeliavusi rekomendacija steigti pieno gamintojų organizacijas ir jų asociacijas Lietuvoje buvo suprasta kaip užuomina naikinti šalyje veikiančias žemdirbių savivaldos organizacijas, galbūt ir pieno supirkėjų kooperatyvus.

Neseniai Žemės ūkio ministerija oficialiai pareiškė, jog tiesioginės išmokos už praėjusiais pieno kvotos metais parduotą pieną bus pradėtos mokėti nuo gruodžio 1 d., nors pieno kvotos metai baigėsi balandžio 1 d.
Nieko žadančio nepasakyta ir praėjusioje Pieno taryboje, vykusioje Pasvalyje, sūrių gamykloje.

Jos nariams vietos pieno perdirbimo įmonėje buvo pademonstruoti pustuščiai pagamintos produkcijos sandėliai.
Kaip tada suprasti Žemės ūkio ministerijos atstovų teiginius, jog su ūkininkais už parduotą pieną perdirbėjai gali atsiskaityti tik tuomet, kai užsienio rinkose parduos 50 proc. savo produkcijos? Produkcija realizuota, tačiau pinigų didinti pieno supirkimo kainas nėra. Ir nėra politinės valios priminti apie orią pieno sektoriaus dalyvių partnerystę.
Pieninė Jelgavoje – geras spyris į užpakalį mūsų pieno perdirbėjams, o ūkininkams – proga brangiau parduoti pieną kaimynams.