Lietuvoje ypatinga situacija. Pieno perdirbėjai verkšlena, kad pasaulio rinkose pingant pieno produktams ir mažėjant jų paklausai, sandėliai pilni neišparduotos produkcijos. Tačiau mūsų parduotuvių lentynose pieno produktų kainos atsparios vadinamajai pieno krizei, o ūkininkams mokama kaina kūlversčiais ritasi žemyn. Paradoksalu tai, kad labiausiai nupigo didelius pieno kiekius pristatančių kooperatyvų žaliava.
Siekia suskaldyti pieno gamintojus
„Kol kas jokio pagerėjimo nesimato. Birželį pieno supirkimo kainos dar smuko. Gyvename iš pernai sutaupytų rezervų“, – „Valstiečių laikraščiui“ sakė apie pusę tūkstančio ūkininkų vienijančio kooperatyvo „Žalioji lanka“ direktorė Nijolė Barkauskienė. Pieno gamintojų kooperatyvai neslepia apmaudo, kad jie patiria smūgių kaip bokso ringe. Jiems kainos smukusios maždaug trečdaliu – esą kur kas daugiau nei kooperatyvams nepriklausantiems ūkininkams. „Tai akivaizdus kooperatyvų žlugdymas. Dėl to rengiamas skundas Konkurencijos tarybai“, – pareiškė Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) pirmininkas Andriejus Stančikas.
N.Barkauskienė atviravo, kad 2012-uosius paskelbus tarptautiniais kooperatyvų metais, tikėjosi gero postūmio ir mūsų šalies kooperacijoje. Tačiau įvyko atvirkščiai. „Kooperatyvai smaugiami, dedamos pastangos suskaldyti jau susivienijusius pieno gamintojus. Ar to nemato žemės ūkio ministras?“ – apmaudo neslėpė „Žaliosios lankos“ direktorė.
Naudojasi situacija rinkose
Ūkininkams atrodo, kad šalies pieno perdirbėjai persistengia mažindami žaliavos kainas. Anot jų, kitose šalyse pieno žaliavos kainos taip smarkiai nesumažėjo. „Taip, eksporto rinkose krito produktų kainos, tačiau, manau, kad ne tiek, kiek mums sumažino pieno žaliavos kainas. Be to, vidaus rinkoje pieno produktai nepinga, o perdirbėjai verkia, kad neturi, kur jų dėti“, – piktinosi Lietuvos pieno gamintojų asociacijos vadovas Jonas Vilionis.
Žemės ūkio kooperatyvo „Lietuviškas pienas“ direktorius Vytautas Lekešys teigė, kad nesusiformavo pieno gamintojų ir perdirbėjų partnerystė, kuri leistų dalytis ir nuostolių našta, ir pelnu. „Perdirbėjai naudojasi situacija eksporto rinkose ir mūsų, pieno gamintojų, neorganizuotumu. Jei ir galėtų mokėti daugiau, to nedaro. Akivaizdu, kad jie kerta šaką, ant kurios sėdi“, – dėstė „Lietuviško pieno“ vadovas.
Anot V.Lekešio, kitose šalyse, kur pieno gamintojai valdo ir pieno perdirbimą, ūkininkai ne tik gauna didesnę pieno supirkimo kainą, bet ir dalinasi pelną metų pabaigoje. Tad lyginant mūsų žemdirbių ir kitų europiečių gamintojų pajamas už pieną, reikėtų atsižvelgti ir į tai.
Ilgesnis litas – tik perdirbėjams?
Lietuvos pieno perdirbėjai pareiškė, kad šalies kooperatyvai prarado jų pasitikėjimą. Susitikime su žemės ūkio ministru Kaziu Starkevičiumi jie tvirtino, jog esą patys kooperatyvai kalti, kad vaikėsi ilgesnio lito ir pradėjo pardavinėti pieną į užsienį. „Vilkyškių pieninės“ generalinis direktorius Gintaras Bertašius pieno gamintojų kooperatyvų taktiką prilygino sportiniams žaidimams. „Šiandien jie mums tiekia pieną, kitą dieną – jau nebe, nes kažkas pasiūlė geresnę kainą. Nebūna taip, kad jei pieno produktų paklausa auga, jie gauna didesnę kainą nei kiti, o kai perteklius, gauna kaip visi. Kiekvienas pasirenka žaidimo taisykles“, – „Valstiečių laikraščiui“ sakė G.Bertašius.
„Vilkyškių pieninės“ vadovas skubėjo patikinti, kad mokėdami mažesnes kainas perdirbėjai nebaudžia kooperatyvų. „Ne iš gero gyvenimo mažiname pieno žaliavos supirkimo kainas. Trijų pieno perdirbimo įmonių šių metų pirmo ketvirčio balansai yra neigiami. Jei eksporto rinkose pieno produktai pinga, privalome piginti ir žaliavą“, – skundėsi G.Bertašius. Tokie perdirbėjų samprotavimai ūkininkams primena gerai žinomą posakį: „Kas leidžiama Jupiteriui, tas neleidžiama jaučiui“.
„Perdirbėjai siekia pelno ir šiemet skundžiasi, kad pirmo ketvirčio rezultatai labai prasti. Tačiau žemdirbių norą gauti daugiau už pieną jie vadina ilgesnio lito vaikymusi ir sportiniais žaidimais. Ar čia ne dvigubi standartai?“ – piktinosi pieno gamintojų kooperatyvų atstovai.
Pieno gamintojai nevienareikšmiškai vertina perdirbėjų skundus dėl neišparduotos produkcijos. „Kam tuomet vežasi žaliavą iš Latvijos, Lenkijos, Estijos ir dar moka brangiau nei Lietuvoje? Kasmet jie atsiveža mažiausiai 300 tūkst. tonų pieno“, – atkirto J.Vilionis.
Kainos pasiekė dugną
G.Bertašius tvirtino, kad eksporto rinkose produktų kainos pasiekė dugną. Tačiau neskubėjo žadėti, jog tuoj bus branginama žaliava. „Sunku prognozuoti, kas bus po mėnesio. Dirbame trumpuoju laiku“, – teigė jis. O ūkininkai teigia, kad ieško būdų, kaip išvengti perdirbėjų spaudimo. „Turime tam tikrų sumanymų, tačiau viešai to nenorime skelbti“, – tarstelėjo A.Stančikas.
Kooperatyvas „Pienas Lt“ paskelbė, kad kooperatinės pieno perdirbimo įmonės statybų planai nežlugo. Visuotiniame akcininkų susirinkime nuspręsta apsieiti be kreditų, dėl kurių kooperatyvas atsimušė į bankininkų sieną. Trūkstamą pinigų sumą – apie 40 mln. Lt – kooperatyvo nariai surinks patys.
J.Vilionis pabrėžė, kad, susiklosčius tokiai situacijai pieno rinkoje, nuošalyje neturėtų likti šalies valdžia. Žemdirbiai prašo nemažinti išmokų už kvotinį pieną. Mat kasmet nuosekliai didėjant Europos Sąjungos išmokų sumai, turi mažėti iš nacionalinio biudžeto skiriama dalis.
„Šiemet žadėjo tik 50 Lt už toną. Tačiau žemės ūkio ministras išsiuntė raštą į Briuselį, kad būtų leista išmokėti anksčiau buvusią 87 Lt išmoką. Jei bus duotas sutikimas, prašysime premjero, kad skirtų lėšų iš biudžeto“, – aiškino Lietuvos pieno gamintojų asociacijos vadovas.
Pieno gamintojai taip pat norėtų, kad valdžia nustatytų, kokia dalis pieno produktų mažmeninės kainos grandinėje privalomai turi atitekti žemdirbiams. „Lenkijoje, Vokietijoje jie gauna apie 40 proc., o mūsų gamintojams tenkanti dalis kartais nesiekia ir trečdalio“, – teigė J.Vilionis.
Prašo Briuselio sutikimo
Rimantas Krasuckis, Žemės ūkio ministerijos Žemės ir maisto ūkio departamento direktorius
Pieno sektoriuje situacija sudėtinga, ypač tiems, kas dalyvauja investicinėse programose ir turi paskolų. Žemės ūkio ministerija siekia, kad pieno gamintojus pasiektų didesnės išmokos už kvotinį pieną. Žemės ūkio ministras kreipėsi į Europos Komisiją, kad šiemet būtų leidžiama iš nacionalinio biudžeto išmokėti 2010 m. išmokoms skirtą sumą. Tuomet už kvotinio pieno toną tektų 87 Lt. Pagal stojimo sutarties sąlygas ir tiesioginių išmokų reglamentą europinė tiesioginių išmokų dalis kasmet nuosekliai didėja, o nacionalinė – mažėja. Todėl šiemet išmoka būtų kur kas mažesnė. Šį mėnesį turėtų paaiškėti, ar EK leidžia mokėti didesnes išmokas. Jei taip, tuomet bus kreipiamasi į Vyriausybę ir prašoma skirti lėšų.
Krizės nemato
Albertas Gapšys, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas
Situacijos pieno sektoriuje nevadinčiau krize, nes pieno produktų vartojimas auga, ypač Azijos šalyse. Tačiau pieno gamyba auga dar sparčiau, todėl daugelyje šalių žaliavos kainos mažėja. Lietuvoje per pirmą ketvirtį, palyginti su praėjusiais metais, pieno žaliavos supirkta 8 proc. daugiau. Dar vienas veiksnys, veikiantis kainų svyravimus mūsų šalyje, – pieno gamybos sezoniškumas. Pagal jį Europoje mes esame antri.
Prastas dalykas, jei kooperatyvams specialiai mokama mažiau už pieną. Perdirbėjai aiškina, kad tiems, su kuriais sudarytos ilgalaikės sutartys, kainos tiek daug nemažėja. Daugiau krenta vadinamojo sportinio pieno, kuriam parduoti ieškoma palankiausių sąlygų, kainos. Pieno gamintojams nereikėtų taip mėtytis. Tačiau perdirbėjai taip pat linkę naudotis situacija rinkoje. Štai pernai ES vidutinė pieno supirkimo kaina taip nesvyravo kaip mūsų šalyje.
Žemdirbių siekiu, kad valdžia nustatytų, kokia dalis kainų grandinėje turi atitekti jiems, abejoju. Kai valstybė imasi tiesiogiai reguliuoti kainas, gerų rezultatų nereikėtų tikėtis, nes randama būdų, kaip apeiti teisės aktus. Tačiau kai kurių dalykų palikti savieigai negalima. Štai maisto produktų kainoms įtakos turi perdirbimo sektoriaus ir prekybos koncentracija. Tai turėtų būti valdžios akiratyje.
