Kuria kryptimi žvelgia sodininkystės mokslas, ar mokslininkai ir gamybininkai mato tokias pačias perspektyvas, diskutuota vakar Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės ir daržininkystės institute (SDI) surengtoje konferencijoje „Mokslas - sodininkystės pažangai".
Darbų daugiau, pinigų mažiau
Kaip pabrėžė SDI direktorius Česlovas Bobinas, mokslininkai dabar išgyvena ne pačius geriausius laikus. Mokslininko darbas vertinamas pagal straipsnius, išspausdintus leidiniuose su citavimo indeksais, o gamybininkams norisi, kad mokslininkai teiktų konkrečias rekomendacijas verslui. Tai amžina (ir žemės ūkyje itin aktuali) problema, kam teikti prioritetus: fundamentaliesiems ar taikomiesiems tyrimams.
„Dabar po truputį keičiasi nuomonė: skatinama, kad mokslas atsisuktų į verslą, kad mes daugiau bendrautume su gamybininkais", - pastebi SDI direktorius. Tačiau sodininkystės ūkių savininkai kol kas nelabai nusiteikę, o kai kurie ir nepajėgtų iš savų lėšų finansuoti pageidaujamus mokslinius tyrimus, tad tikimasi paramos iš valstybės.
Nors valstybės finansavimas SDI yra sumažėjęs 40 proc., darbuotojų skaičius nesumažintas (dirba 135 žmonės), tačiau jau treti metai visi dirba nepilnu (0,8 ) etatu. Prisidurti trūkstamų lėšų stengiamasi iš projektų, kurie, nors ir pareikalauja daug laiko, vis dėl to leidžia išgyventi.
SDI vykdo 6 iš valstybės biudžeto finansuojamas programas, dalyvauja įvairiuose tarptautiniuose projektuose, turi po keletą sutarčių su Lietuvos ir užsienio ūkio subjektais. Palaikomi ryšiai su daugybės kitų šalių analogiškomis mokslo įstaigomis, keičiamasi naujausiomis mokslo žiniomis, atliekami bendri tyrimai, semiamasi patirties. Štai Serbija labai stipri aviečių auginime, Estija - ekologinėje sodininkystėje, Čekija - sodo augalų selekcijoje ir t. t. Kaip pastebi SDI direktoriaus pavaduotojas mokslui Audrius Sasnauskas, naujų minčių visada įkvepia įvairios tarptautinės parodos, iš kurių dabar bene artimiausia - „Prognosfruit 2012", vyksianti Tulūzoje (Prancūzijoje) rugpjūčio 2-4 dienomis.
Sodai stambūs, tačiau jaunų – mažoka
Pasižvalgius po kitas šalis, galima objektyviau įvertinti mūsų sodininkystės lygį, o jis - tikrai neblogas. Pirmiausia į akis krenta tai, kad šalyje vyrauja palyginti stambūs versliniai sodininkystės ūkiai. „Užsieniečiai dažnai stebisi, o mes galime didžiuotis, kad mūsų ūkiai - dideli. Net 54 proc. visų šalies verslinių sodų sudaro didesni negu 50 ha ūkių. Tokių ūkių yra 12, o bendras jų sodų plotas - 1 668 ha", - tokius skaičius įvardijo SDI mokslininkas, Lietuvos verslinių sodų asociacijos „Vaisiai ir uogos" direktorius Darius Kviklys. Jei dar pridėtume sodininkystės ūkius, turinčius nuo 10 iki 50 ha (o tokie europiniu mastu irgi laikomis stambiais), tai išeitų, kad 80 proc. visų verslinių sodų plotų yra sutelkta 50 augintojų rankose.
Pasak D. Kviklio, stambiuose soduose lengviau diegti pačias moderniausias technologijas, apsirūpinti reikalinga technika, paprasčiau susidėlioti ir kainų politiką. Tačiau sodų plėtros galimybės dar toli gražu neišsemtos - mūsų sodininkų išauginti obuoliai tenkina tik apie 30 proc. vietinės rinkos poreikių. Be to, lietuviški sodai sensta: 1-5 metų amžiaus obelų sodų yra vos 200 ha, o štai daugiau kaip 30 metų - 1 250 ha. Produktyviausi yra 6-25 metų sodai, iš kurių pateikiama praktiškai visa desertinė produkcija. Nuo 2006 m. stebima naujų sodų veisimo stagnacija. „Neramina tendencija, kad pastaraisiais metais nedaug veisiama naujų sodų, o anksčiau kasmet jų būdavo pasodinama daugiau kaip po 200 ha", - sako D. Kviklys.
Dar vienas minusas - per didelė veislių įvairovė. Jei prekybos centrai pradėtų prašyti tiekti didelius kiekius vienos ar kitos veislės vaisių, net ir visiems augintojams surėmus pečius tai būtų sunku įvykdyti. Būtina didinti ir saugyklų pajėgumus: dabar saugyklose telpa apie 15 tūkst. tonų vaisių, o reikėtų sutalpinti bent 25 tūkst. tonų. Žinant, kad geros (sodininkams) obuolių kainos nusistovi tik maždaug nuo vasario mėnesio, investuoti į saugyklas apsimoka.
Pastaruoju metu jaučiamas tikras juodųjų serbentų renesansas, mat rinkoje nusistovėjo geros jų kainos (tiesa, kiek ilgai jos laikysis, niekas negali pasakyti...). Nors prieš 10 metų serbentų augintojų buvo du kartus daugiau negu dabar, tačiau naujausios tendencijos rodo, kad vėl veisiami nauji intensyvūs serbentynai. Drastiškai padidėjo ir šaltalankių plotai, tačiau, deja, produkcijos skinama mažai, nes didelė dalis augintojų dar netaiko būtinų auginimo technologijų.
Sustambėjo ir modernizavosi šalies braškynai ir avietynai (jų 2011 m. deklaruota 602 ha, šių uogų auginimu užsiima 566 ūkiai). O štai kriaušės, vyšnios, trešnės, slyvos, svarainiai ir šilauogės užima palyginti nedidelius plotus: vyšnių ir trešnių plotus gerokai apkarpė kelios iš eilės nepalankios žiemos, didelė dalis šilauogynų dar yra labai jauni, bet pastaroji uoginė kultūra sparčiai populiarėja.
