– Padėtis pieno gamybos sektoriuje katastrofinė, – sakė LPGA tarybos pirmininkas Jonas Vilionis, – supirkimo kainos nepadengia pieno gamybos kaštų.
– Kooperatyvams, atvežantiems keliasdešimt tonų atvėsinto pieno iki įmonės vartų, perdirbėjai moka ketvirtadaliu mažiau nei ūkininkui, tiekiančiam šimtą kilogramų, – situaciją komentavo ŽŪR pirmininkas Andriejus Stančikas, – su žemdirbių atstovais lankėmės ministerijoje, Seime, sulaukėme politikų pažadų, tačiau nuo birželio pieno perdirbėjai dar kartą žada mažinti pieno supirkimo kainas. Aš matau, jog verslas virsta politika.
„Ministras skelbia karą pieno gamintojams“, – tokią žinią į Lietuvos pieno gamintojų asociacijos tarybos narių posėdį atnešė žinomo kooperatyvo „Pienas LT“ vadovai. O sunerimti juos privertė žemės ūkio ministro Kazio Starkevičiaus proginis interviu viename miestiečių laikraštyje. „Nenoriu, kad toliau būtų kuriamas socialinis ūkis“, – korespondentui sako ministras.
Jo teigimu, tikrų kooperatyvų šalyje nėra, žemdirbių asociacijų vadovai užsiima ne darbu, bet politika, fermas stato pramonės grupės ir t. t. Iš ministro žodžių skaitytojas gali susidaryti nuomonę, jog pieno gamyba verčiasi tik pieno perdirbimo įmones sužlugdę asmenys, ūkininkams vadovauja savamoksliai mėgėjai, Lietuvos pienininkystės laivas dreifuoja prie kažin kokios neatrastos žemės krantų, nežinodamas, į kurią pusę plaukti.
– Šio ministro iniciatyva valstybė po 150 tūkstančių investavo į smulkų ir vidutinį ūkį, skatino pieno gamintojus imti paskolas, plėsti verslą, – teigė LPGA tarybos narys, Biržų r. ūkininkas Vytautas Stankevičius, – politikai galbūt pamiršo, jog būtent smulkieji pieno gamintojai, pusvelčiui tiekdami pieną, pakėlė didžiausią krizės naštą. Dabar pieno supirkimo kainoms nukritus ūkininkai nebežino, iš ko grąžins kreditus, paimtus anai paramai atsverti.
– Reikia, kad krizė dar gilėtų, tuomet ateisime į protą, – kolegą pataisė kooperatyvo „Pienas LT“ valdybos narys, Anykščių r. ūkininkas Arūnas Kudrevičius.
– Mes atstovaujame pieno gamintojams, kurie nesupranta, kas šioje šalyje vyksta,– pastebėjo ŽŪR vicepirmininkas ir kooperatyvo „Pienas LT“ valdybos narys Bronius Markauskas, – Latvijoje pieno supirkimo kainos kyla, Lenkijoje auga pieno žaliavos poreikis, o Lietuvos ministras kalba ne tai, ką privalėtų.
– Kas pasakys ministrui, kad jis šneka vėjus? – teiravosi kooperatyvo „Pieno gėlė“ vadovas Jonas Kuzminskas.
– Normalioje valstybėje taip skriaudžiami pieno gamintojai savo srutvežiais laistytų gatves prie valdžios rūmų, – sakė Kupiškio r. ūkininkė Adelė Adamonienė, – o mes esame liudininkai, kaip priešinami mūsų šalies žmonės ir žlugdoma valstybė.
– Neabejoju, jog pirmieji šalies asmenys nežino, kiek kainuoja pagaminti litrą pieno, – teigė Raseinių r. ūkininkas Viktoras Ročka, – sudarykime penkių ūkininkų grupę ir nusiųskime juos informuoti šalies valdžią. Nelemta parama, kurios pusę reikia grąžinti, baigia pasmaugti žemdirbius. Keista ir ministro pozicija – kalbėtis tik su pieno perdirbėjais bei prekybininkais.
– Situacija pieno sektoriuje per ilgai buvo gera, – sakė LPGA tarybos narys Alvydas Miliūnas, – dabar nusiteikime, jog pusantrų metų bus blogai, paskui viskas susikristalizuos.
– Pasaulio pieno sektoriaus dalyviai mąsto panašiai kaip kolega Alvydas, – pastebėjo LPGA tarybos narys Virmantas Minkevičius, – olandų ūkininkai nukritus pieno supirkimo kainoms rengiasi gyventi iš savo santaupų, o mes blaškomės praleidę progą pasistatyti savo kooperatinę pieninę. Latviai tą padaryti sugebėjo.
– Mes rudenį skaičiuosime nuostolius, nes nesugebėjome susivienyti, pateikti valdžiai savo reikalavimų, – kalbėjo Vilkaviškio r. ūkininkas Albinas Šneideris, – o štai ministras nuomonę susidarė po susitikimų su pavieniais pieno gamintojais.
– Pieno perdirbėjai mus pasidalijo kaip viščiukus, užsitikrino valdžios paramą ir smogė kooperatyvams, – pastebėjo Prienų r. ūkininkas Martynas Butkevičius, – ar ne paradoksas, kad mūsų pieninių vadovai perka žaliavą Estijoje, Latvijoje, ten mokėdami brangiau? Vežkime ir mes į Latviją savo pieną, tegu Rokiškis perka.
– Šį pavasarį Briuselyje buvo priimtas vadinamasis pieno paketas – norminių aktų sąvadas, reglamentuojantis pieno gamintojų ir perdirbėjų santykius, pieno supirkimo taisykles, tačiau panašu, jog nacionalinė ministerija tą nuleido negirdomis, – pastebėjo kooperatyvo „Lietuviškas pienas“ direktorius Vytautas Lekešys.
LPGA tarybos nariai pasitarime aštriai kėlė pieno sektoriaus problemas: mažėja ES išmokos už kvotinį pieną, daugėja ūkius kontroliuojančių (smaugiančių) tarnybų, valstybė prioritetą teikia pieno perdirbėjams ir prekybininkams, dėl to parduodami stambūs pieno ūkiai, likviduojami socialiniais laikyti smulkūs, piendavių galvijų vietą užima mėsiniai.
Šalies žemdirbiams nuostabą kelia Vilniaus valdžios nuolaidžiavimo Briuseliui politika. LPGA tarybos nariai karštai diskutavo dėl atsako į politikų–verslininkų–prekybininkų aljanso regimai pradėtą karą prieš pieno gamintojus. Siūlyta rengti panašią protesto (pieno laistymo) akciją kaip prieš porą metų Liuksemburge. Tuomet ir lietuviams atsirado dešimt milijonų litų. Tačiau nuogąstauta, jog nuo Garliavos įvykių atsilaisvinusios mūsų šalies specialiosios tarnybos pieno gamintojų atstovus pasitiktų dar nespėjusius išvažiuoti iš kiemo. Todėl LPGA tarybos nariai nusprendė sudaryti ūkininkų grupę, kuri eitų tartis su karą pieno gamintojams paskelbusiais valdžios atstovais.
Bus reikalaujama palikti 87 Lt už kvotinio pieno toną, reglamentuoti pieno supirkimo tvarką, suteikti galimybę žemdirbių savivaldos atstovams įsitikinti, jog pieno perdirbimo įmonių sandėliai pilni nerealizuotos produkcijos, viešai skelbti pieno produktų kainos sandarą (kiek tenka gamintojui, perdirbėjui, prekybininkui ir valstybei).
Į ūkininkų delegaciją susitikti su Prezidente, Seimo pirmininke, premjeru ir žemės ūkio ministru pasiūlyti LPGA tarybos nariai A. Stančikas, B. Markauskas, J. Vilionis, A. Adamonienė, A. Miliūnas, Jūratė Dovydėnienė. Kaip įprasta karo metu, šie derybininkai nešis baltą vėliavą. Ar tą supras kitapus fronto linijos esantys politikai drauge su pieno perdirbėjais ir prekybininkais?
