Ką apie ekologiškų produktų paklausą, kokybę mintija tokių prekyviečių darbuotojai? Svarbiausia, ar tau, ūkininke, saldu yra auginti, gaminti ekologišką produkciją ir ją realizuoti? Ar tokia apskritai reikalinga?
„Jei valgytume ekologišką maistą – kokį valgė mūsų protėviai, – būtume sveiki ir dvasiškai, ir fiziškai. Atsigautų mūsų smegenų vingiai ir nebūtume tokie pikti, kvaili, sergantys depresija, širdies, kraujotakos, virškinimo ligomis, be to, sentume ir mirtume oriai, garbingai“, – įsitikinęs Žemaitijos ūkininkas Marijus Čekavičius. Deja, anot jo, valstybė viską daro, kad šitaip nebūtų. Mūsų politikai ir valdininkai neriasi iš kailio pataikaudami į chemikalų liūną sulindusiai Europos Sąjungai.
Striuka šviežių lietuviškų daržovių
Štai Kauno Laisvės alėjoje, pagrindinėje ir gražiausioje miesto gatvėje, – tik dvi ekologiškų produktų parduotuvės: viena veikia trejus metus, kita – beveik pusmetį. Nė vienos vartotojai neapgulę, tačiau nėra ir taip, kad jų nebūtų.
„Turime nuolatinių pirkėjų – nuo pensininkų iki bankininkų“, – sako ekologiškų produktų parduotuvės „Du medu“ pardavėja Laima Gečiauskienė. Paklausta, kokie produktai populiariausi, tęsia: „Duona, pienas ir jo gaminiai, šviežia ir rūkyta mėsa, ypač – sūdyti lašiniai, kruopos, žirnių miltai, kviečiai daiginimui. Žmonės pageidauja sezoninių produktų, pavyzdžiui, rudenį – moliūgų, dabar, pavasarį – ankstyvųjų daržovių.“
Pastarųjų – svogūnų laiškų, salotų, ridikėlių, – parduotuvėje tądien nėra ir nebuvo. Nebuvo ir gretimoje parduotuvėje „Biosala“. Tačiau kitą dieną parduotuvėje „Du medu“ atsirado, bet netruko ištirpti, nes atvežta nedaug (svogūnų laiškai kainavo per 20 Lt/kg). Kas tasai vienintelis, kuris atvežė? Ūkininkas Vytautas Račickas iš Purvininkų kaimo, Pakuonio seniūnijos, Prienų rajono. Jo – ir ekologiška duona, kepta iš paties užaugintų grūdų.
Parduotuvės lentynos nuguldytos Vytauto Zelbos, ūkininkaujančio Meškuičiuose, Šiaulių rajone, kruopomis, dribsniais, miltais, grūdais. Į akis krinta dailios jų pakuotės. Šalia – ir Ignoto Adomavičiaus iš Jurkupių kaimo, Panemunėlio seniūnijos, Rokiškio rajone, panašūs produktai.
Pusė kilogramo ekologiškų kvietinių kruopų kainuoja 3,40 Lt, kviečių grūdų – 3,99 Lt, kvietinių ir avižinių dribsnių – po 3,90 Lt, grikių – 7,50 Lt. Galima nusipirkti net seniau Lietuvoje augintų kviečių – spelta veislės, arba laukinių, – miltų: 6,40 Lt už 800 g pakelį. „Labai skanūs iš jų kepti blynai“, – žino pardavėja L. Gečiauskienė.
Net senas lietuviškas daržoves lenkia užsieninės
Praėjusio derliaus ekologiškos morkos ir bulvės kainuoja po 2 Lt/kg, svogūnai – 3,50 Lt/kg.
Gretimoje ekologiškų produktų parduotuvėje „Biosala“ svogūnų galvos brangesnės – 5,99 Lt/kg. Česnakai čia – beveik 25 Lt/kg. Šios daržovės – ne lietuviškos. Kiniškos. Dauguma „Biosalos“ daržovių – ne vietinės: yra ir iš Olandijos, Ispanijos. Pavyzdžiui, ispaniški pomidorai kainuoja 10,99 Lt/kg.
Akivaizdu, kad striuka ekologiškų lietuviškų daržovių. Tuoj tuoj prašysime ūkininkų paaiškinti, kodėl, tačiau dar patyrinėkime ekologiškų maisto produktų asortimentą ir kainas.
Triušienos žalios dešrelės – 26,90-28,99 Lt/kg, parūkytos – 37,90-42,99 Lt/kg, naminė duona – 7,50-11,90 Lt/kg, pienas – 4,15 Lt/l, varškė – 5,99 Lt už 330 g, ėrienos šonkauliukai – 45,99 Lt/kg, ėrienos sprandinė su kaulu – 82,99 Lt/kg, rugių miltai – 4,39 Lt/kg, vištiena – 16,99 Lt/kg, parūkyti vištų ketvirčiai – 28,99 Lt/kg, burokėliai – 2,49 Lt/kg, džiovinti baravykai – 11,49 Lt už 30 g, obuoliai – 3,50 Lt/kg, kukurūzų miltai – 3,90 Lt už 700 g, grikių miltai – 6,3 Lt už 700 g, ryžių miltai – 4,30 Lt už 700 g, rūkytas kumpis – 29,99 Lt/kg, skilandis – 40,99 Lt/kg, vytintos dešros – 33-41 Lt/kg, rūkyti lašiniai – 16,90 Lt/kg, rūkyta šoninė – 13,90-25 Lt/kg, 200 ml aviečių uogienės indelis – 6,90 Lt, toks pat bruknių tyrės indelis – 9,90 Lt, 750 ml šaltalankio sulčių butelis – 17 Lt, toks pat butelis obuolių sulčių – 5,90 Lt, 450 ml burokėlių, konservuotų obuolių sultyse, stiklainis – 4,90 Lt, 10 kiaušinių – 10,99 Lt.
Mažėja natūraliai ūkininkaujančiųjų
Abiejose parduotuvėse daugiausia yra ilgesnio vartojimo termino produktų, visai nedaug – pieno produktų, šviežios mėsos, beveik nėra šviežių daržovių.
„Mažėja ekologiškai ūkininkaujančiųjų, nes jiems keliami labai dideli reikalavimai – dėl žemės, patalpų ir t. t. Žodelis „ekologija“ jiems brangiai atsieina... Lietuvoje ekologiniams ūkiams keliami didesni reikalavimui nei kitur!“ – pastebi parduotuvės „Du medu“ pardavėja L. Gečiauskienė.
„Biosalos“ pirkimų vadovė Aida Adamonienė, paklausta, kaip sekasi plėsti ekologiškų produktų asortimentą bendradarbiaujant su šalies ūkininkais, sako: „Sekasi vidutiniškai: vienus ūkininkus lengviau pavyksta prikalbinti tiekti produktus, kitus – sunkiau. Vieni į ūkininkavimą žiūri kaip į verslą, kiti – ne... Pastarieji didžiausią sunkumą įžvelgia tame, kad reikia produktus atvežti į „Biosalos“ parduotuves Kaune, Vilniuje, Klaipėdoje. Kai kurie ūkininkai atvyksta su savo produktais į turgų, bet kai prašome tądien užsukti ir miesto, kuriame tas turgus, „Biosalą“ – palikti neparduotus ekologiškus produktus, atrėžia: „Skubam namo!“ Laikau tai tingumu...…
Labai ūkininkams verslumo trūksta! Jei ūkininkų vaikai daugiau akis prasikrapštę – išsilavinę ir skatina juos krutėti verslumo linkme, jie ir tampa verslūs…...
Kitų ūkininkų nereikia ilgai įkalbinėti su mumis bendradarbiauti: juos vilioja trumpi atsiskaitymo terminai – 3-5 dienos, kad gauna suderėtą kainą.“
A. Adamonienė, atsakydama į klausimą, kodėl trūksta ankstyvųjų ekologiškų daržovių, svarsto: „Tai „sunkus“ produktas, nes nuvysta greičiau, nei yra parduodamas. Pirkėjai jų labai pageidauja, nes ne kiekvienas gali nueiti į turgų. Vis dėlto ūkininkui neapsimoka mums vežti po nedidelį kiekį. Nepaisant net to, kad nuvytusias nurašome į savo nuostolius.“
Pasak pašnekovės, kai kada lietuviški ekologiški produktai atvežami netinkamos prekinės išvaizdos, nešvariuose induose: „Pavyzdžiui, ar sunku stiklainius su raugintais agurkėliais švariai uždengti?!“
Ekologija į ją įbridusio ūkininko akimis
Neringa ZELBAITĖ iš Meškuičių, Šiaulių rajono: „Iki širdies gelmių esu už sveiką gyvenseną maitinantis ekologišku maistu! Grįžusi iš Amerikos – ten studijavau dizainą, – tryniau rankomis: „Tėvų ūkyje auginsiu ekologiškus javus, daržoves!“ Maišeliai, į kuriuos supilti mūsų ūkyje užauginti javai, kruopos, bei ant jų užklijuotas mūsų ūkio logotipas – mano sukurti. Bet tos rankos netruko nusvirti…...
Šiemet nei javų, nei daržovių nesertifikuosime kaip ekologiškų. Auginsime kaip lig šiol natūraliai – nenaudodami pesticidų, herbicidų, tačiau nesertifikuosime! Mokėti 1000 Lt už sertifikavimą – pernelyg daug...… Galutinio javų produkto – miltų, kruopų – vis tiek neįmanoma sertifikuoti kaip ekologiško. Mat, pagal Lietuvos įstatymus, miltai tampa ekologiški tik tada, kai ekologiški grūdai sumalami malūne, kuriame galima malti tik ekologiškus grūdus! Absurdas – kur tokį malūną rasti?! Pasistatydinti – labai brangu.
Lietuva daug ką užsimojusi daryti, kaip kitur daroma, tačiau nepavyksta, nes iki galo neapgalvoti ir nesuderinti įstatymai. Ekologiškai ūkininkaudamas ne tik pelno negausi – dar ir pridėti turėsi...… Sunku ekologišką derlių užauginti dėl didelių reikalavimų. Štai šiemet žolėtumas dar griežčiau bus vertinamas...…
Ekologiškų produktų parduotuvės pačios mus susirado – Kauno, Vilniaus, Šiaulių, Tauragės, Utenos. Jokių priekaištų joms neturiu. Vis dėlto geriausia, kai ekologiški produktai realizuojamas tiesiai iš namų – kai į ūkį atvykęs vartotojas žino, iš kur jie.“
Judita RAMONAITIENĖ iš Kauno, jos ūkis – Šabūniškių kaime, Kulvos seniūnijoje, Jonavos rajone: „Labai sunku ekologiškai ūkininkauti, nes ir reikalavimai nemaži, ir labai esame priklausomi nuo gamtos. Juk auginame, kaip mūsų senoliai augino, tačiau ar anuomet buvo tokių stichinių liūčių, šalnų? Sunku, bet dirbu ne dėl savęs – dirbu dėl žmonių, kuriems reikia mano vištų kiaušinių – nesukeliančių alergijos, naudingų vaikams. Šalyje liko keturi ekologiškų kiaušinių ūkiai. Mano buvo pirmasis – įkurtas 2004 m. Tiek vištos kiaušinių nededa, kiek joms sušeriama, o dar sertifikavimas... Ekologinis ūkininkavimas – joks pelningas verslas.
Kiaušinius vežu į tris ekologiškų produktų parduotuves Kaune, po tris kartus per savaitę. Kelis ryšelius salotų ar kitų ankstyvųjų daržovių vežti neapsimoka. Be to, nespėju sertifikuoti trumpos vegetacijos daržovių. Neapsimoka auginti ir ekologiškų pomidorų, agurkų – tam būtini nemenki pajėgumai: šiltnamiai, daigus sužiūrėti…“...
Vytautas RAČICKAS iš Purvininkų, Pakuonio seniūnijos, Prienų rajono: „Reikalavimai ekologiniam ūkiui dideli, nepaisydami to, stengiamės jį išlaikyti. Nes artima ekologinio ūkininkavimo idėja.
Ekologiškai auginti javus pradėjome prieš 20 metų, daržoves – prieš 3 metus. Iš verslo pusės žiūrint, taip ūkininkauti neapsimoka: trūksta ir turtingų pirkėjų, ir supratimo apie ekologišką produktą. Dažnas nesupranta, kodėl ekologiškos daržovės 2-3 kartus brangesnės už augintąsias su pesticidais, herbicidais. Ekologiška duonelė – 20 proc. brangesnė už neekologišką. Produktus vežu į Kauno ir Vilniaus ekologiškų produktų parduotuvėles.“
Marijus ČEKAVIČIUS iš Skruzdėlynės kaimo, Kražių seniūnijos, Kelmės rajono: „Ekologiškai ūkininkauti pradėjau 1998 m., kad save ir savo šeimą aprūpinčiau aukščiausios rūšies maistu. Niekas negali patobulinti maisto užauginimo būdo, kurį gamta sukūrė prieš milijonus metų! Mūsų ląstelės turi gauti amžių patikrintą valgį! Tada ir mintys bus kitokios... Kaip išminčiaus. Juk pastarasis žodis kilęs iš „iš minčių“...
Kai mintame chemikalais užterštu maistu, užteršiame ir savo protą, ir kūną: užsikrečiame agresija, tampame depresyvūs, penime žarnyno, kraujotakos ligas ir – aprūpiname darbu „graborius“. Sunaikinti natūralų maisto užauginimo būdą mūsų šalyje mestos didžiausios pajėgos! Per 22 nepriklausomybės metus Žemės ūkio ministerijos ir kitų institucijų klerkai sunaikino sėklininkystę. Keliaklupsčiauja prieš Briuselio biurokratus! Įvežtinės veislės mūsų klimatui ir dirvožemiui netinka! Per pastaruosius 22 metus niekas nepadaryta, kad bent ikimokyklinukai valgytų ekologišką maistą. Būtų užaugusi kitokia – sveikos mąstysenos karta!
Sukurtas toks „Ekoagros“ priežiūros mechanizmas, kad jų atstovai gali įžūliai brautis į tavo lankas net neskirdami pupos nuo žirnio.
Jei ne klaninė, niokiojanti sistema, tasai užsienin pabėgęs milijonas tautiečių būtų galėjęs save išlaikyti ekologiškai ūkininkaudamas – gimtinėje būtų galėjęs oriai ir garbingai gyventi. Ir ekologinį turizmą galėtume vystyti! Ekologinis ūkininkavimas sąmoningai naikinamas ir todėl, kad pelnytųsi augalų apsaugos priemonių gamintojai, vaistininkai.
„Ekoagros“ veikėjams per vieną ausį įėjo, per kitą išėjo, kai jų prašiau kartu su fizikais sukurti prietaisėlį, kuris nustatytų, kiek produkte yra chemikalų likučių. Kainuotų jis 3-5 tūkst. Lt, užtai pakeistų 50 ar net 500 biurokratų, už atitinkamo popierėlio išrašymą susižeriančius dar ir premijas.
Ekologinė daržininkystė visus bedarbius įdarbintų, vaikus išmokytų mylėti ir gerbti darbą, žemę. Kilniausias darbas – maitinti save ir kitus. Tačiau Lietuvoje jis paverstas pajuokos objektu. Tinginių karta užaugo!
Ekologiškai ūkininkauju ne dėl pinigų. Mano tikslas – maksimaliai prižiūrėti savo, savo šeimos ir visų, kas to nori, kūną ir dvasią.“
