Žmonės nuolat stebėjo periodiškai pasikartojančius gamtos reiškinius: įvairių augalų žydėjimą, vaisių sunokimą, lapų kritimą. Ilgainiui jie įsitikino, jog vieno ar kito augalo žydėjimo pradžia – tai tarsi ženklas, kad atėjo metas imtis tam tikrų darbų. Taigi remiantis stebėjimų duomenimis, galima nustatyti optimalų laiką sėti, sodinti ir prižiūrėti augalus. Kada pradėti sėją, lemia daržovių biologinės savybės ir meteorologinės sąlygos. Tenka atsižvelgti į pavasario šalnas, kurios pasiskirsto pagal tam tikrą tvarką ir atitinka kai kurių laukinių augalų vystymosi fazes.
Lietuva – nedidelė šalis, tačiau šiaurinėje jos dalyje tie patys augalai pražysta pora savaičių vėliau. Nedėkingiausias klimato požiūriu – Vilniaus kraštas, nes čia pavasarinės šalnos trunka ilgai ir būna stipriausios, tad nuo jų augalus būtina pridengti.
Fenologinis kalendorius
Pradėjus žydėti šalpusniams, gluosniams ir parskridus gandrams, sėkite morkas, česnakus, petražoles, svogūnus, salotas, ridikėlius, pastarnokus, špinatus.
Sugrįžus kregždėms, užkukavus gegutei, jau galite sėti salierus, pupas, dašius, kalendras, gelsves, agurkles, burokėlius, sodinti ankstyvųjų kopūstų, brokolių, porų daigus.
Pražydus paprastajai ievai ir paprastajai vyšniai, sėjami burokėliai, morkos, ridikėliai, salotos, špinatai, pupelės (apsaugotoje vietoje), sodinami vėlyvųjų gūžinių baltųjų, raudonųjų, Briuselio ir žiedinių kopūstų, brokolių bei salierų daigai.
Išsiskleidus paprastosios alyvos žiedams, sėjami agurkai, aguročiai, cukinijos, patisonai, moliūgai, pupelės, sodinami vidutinio ankstyvumo ir vėlyvumo gūžinių bei žiedinių kopūstų, griežčių ir pomidorų (apsaugotoje vietoje) daigai.
