Pirmiausia vietos atsirado aptvarui ir penkiems gražiesiems Indrės žirgams. Dabar jų liko trys, bet kitą kiemo platybę užėmė voljerai šunims. Čia apgyvendinti ne bet kokie, o Aliaskos ir Sibiro haskiai bei stiprūs jų mišrūnai. Įkurdinti porelėmis erdviuose aptvaruose, pamatę svetimus žmones prabilo ilgesingomis giesmėmis. Jie žino – svečiai į kiemą, bus pramoga kinkinyje pralėkti miškais ir kalvomis traukiant roges. Žiemos pramogų išsiilgę ne tik tam specialiai išmokyti šunys, bet ir miesto žmonės, visai lengvai surandantys mažutį kaimelį tarp miškų...
Suderino darbą ir pomėgį
Vaikystėje Indrė svajojo jodinėti ant balto žirgo kaip princesė. Kūrė sau tokias pasakas, kol kartą jos svajonė išsipildė – jai padovanojo žirgą. Mergaitė lankė jojimo pamokas, išmoko pažinti žirgus, prižiūrėti ir rūpintis jais. Didelio sportinio entuziazmo nerodė, tiesiog buvo gera auginti ir augti kartu su žirgu. Pomėgio neatsisakė ir vėliau, kai jau studijavo verslo vadybą.
Tik netrukus suprato ne į savo roges įsėdusi. Jai vis rūpėjo gamtos pasaulis ir gyvūnija. Žirgyne susipažino su savo būsimu vyru Laimonu, kuris tik buvo pradėjęs jojimo pradžiamokslį. Kai jau gyveno dviese, o žirgų augino net aštuonis, svajonės pradėjo suktis apie gyvenimą kaime. Sugalvojo, kad kvies pramogauti miestiečius: nemokančius joti – pamokys, rengs keliones po miškus. Taip ketino užsidirbti duonai.
Apsigyvenę kaime pradėjo teikti tokią pramogą. Buvo ir norinčiųjų pajodinėti, bet ne tiek, kad iš tokio verslo pragyventum. Teko parduoti žirgus, pasiliko tik geriausius – baltą arabų veislės Baleriną, amerikiečių Dancing Ledi – vienintelę Baltijos šalyse su kilmės dokumentais ir jos dukrą Luizianą. Paliko žirgus jau nebe kitų pramogoms, o sau. Ketina užauginti ir kilmingos kumelės palikuonis.
Pasak Indrės, norinčiųjų joti netrūko, bet jautė didelę atsakomybę. Nors žirgai buvo ramūs, išmokyti, bet visada jaudinosi, kad ko nenutiktų. Su šunimis lengviau, pripažino Indrė. Tiesa, ji neslėpė, kad ir uždirbti iš tos pramogos su žirgais nepavykdavo – tik žirgeliams avižoms.
Patiko žydros akys
Susidomėję reta šunų veisle, skaitė apie jų gebėjimą bėgti kinkinyje, atsparumą šalčiams, stiprumą ir kovingą dvasią rungtynėse.
Kartą Indrės mamai draugai padovanojo pramogą – pasivažinėjimą šunų kinkiniu. Tokią žiemos atrakciją jau propagavo prie Vievio gyvenantys Aliaskos šunų augintojai. Kartu su mama važiavo Indrė ir Laimonas. Patirti įspūdžiai pranoko lūkesčius. Visiems patiko pramoga, o pašnekesys su šiaurės šunų augintojais pastūmėjo Daujotus pasekti geru pavyzdžiu. Jiedu jau tada augino 10 šunų. Šeima pradėjo treniruoti juos, mokyti bėgti kinkinyje. Pamažu pradėjo įgyvendinti savo naują sumanymą, mokėsi patys ir mokė savo augintinius.
Namus sergėja itališki mastifai
Dabar Daujotų šunyne gyvena, veisiasi ir dauginasi net 29 šunys. Dauguma jų ne grynaveisliai haskiai, o mišrūnai – gerokai ištvermingesni šiaurės šunys. Apie juos sužinojo pradėję važinėti į šunų kinkinių varžybas Prancūzijoje, Čekijoje, Lenkijoje, Estijoje, Latvijoje, Rusijoje. Ten susipažino su patyrusiais kolegomis ir dabar jau porą metų varžosi lenktynėse.
Laimono lydimi apeiname visus šunų namus. Nė vienas šiaurietis nelojo, tik vizgino uodegomis, lipo ant tinklo, kvietė pasižiūrėti, kokie jie gražūs, ir laukė pagiriamojo žodžio. Pirmajame voljere uždaryti rimti itališki mastifai. Tai rūsčios išvaizdos dideli sarginiai šunys.
Kieme – aptvaras šunims. Ten keturkojai kasdien išleidžiami palakstyti, pasiganyti, išlieti nežabotą savo energiją. Žiemą jie maudosi pusnynuose, o vasarą rausia urvus, išakėja lauką ne prasčiau negu kurmiai. Tai jų smėlio dėžė žaidimams. Keli šunys labai mėgsta ištrūkti į laisvę ir skuodžia prie upelio gąsdinti ten besidarbuojančių bebrų. Pagauna ir kiškių.
Tik kinkinyje jie elgiasi padoriai. Nekreipia dėmesio net į sutiktus kiškius, šernus, stirnas ir briedžius – čia miškai pritvinkę laukinės faunos, gal tik kiek paspartėja lėkimas.
Pakinkyti kinkinį – mokslinis darbas net patyrusiai šunų mokytojai Indrei. Jie džiaugiasi būsima kelione po miškus ir nenustygsta vietoje. Pagrindinė kinkinio jungtis pririšama prie sunkiasvorio visureigio. Tada poromis kinkomi ir vadelėmis susaistomi šunys. Roges tempia šešiese, visi klauso vedlio.
Kaip tik atvyko porelė jaunų žmonių iš Vilniaus. Draugai jiems padovanojo pramogą pasivažinėti kinkiniu žiemos takais. Tad pamatėme, kaip kinkomos rogės. Pirmiau į jas įsėdo mergina. Už jos ant šliūžių atsistojo Laimonas, tvirtai įsitvėręs už ranktūrių. Indrė atsegė virvę nuo mašinos, rogės šovė pirmyn ir per akimirksnį išnyko miško kelyje.
Vaikinas nusekė kinkinį automobiliu. Porelė apsikeis vietomis ir po valandos parvažiuos. Kieme vis aidėjo likusių voljeruose šunelių kaukimas. Pasak Indrės, jie pavydi, nes nori patys lėkti per pusnis.
Pamėgo lenktyniauti
Atsimena Indrė pirmąsias kinkomų šunų lenktynes, į kurias važiavo tik pasižiūrėti. Jos vyko Nemenčinėje. Buvo tik keturi dalyviai, tad jie važiavo po keletą kartų, kad visiems parodytų, ką gali treniruoti šunys, ir užkrėstų visus azartu. Dabar į varžybas, rengiamas kartu su latviais ir estais, suvažiuoja apie 100 ir daugiau dalyvių. Visose varžybose dalyvauja ir Indrės Daujotienės vadeliojamas šunų kinkinys. Šį kartą – Sartuose.
Pora dešimčių iškovotų taurių Baltijos šalių ir Europos čempionatuose, sustatytos ant kaimiškos krosnies atbrailos, puošia kambarį ir primena džiugias pergales. Indrei įsiminė kalnų varžybos Lenkijoje, netoli Čekijos sienos. Lenktynės vyko etapais sumuojant visų keturių dienų rezultatus. Kalnuotoje vietovėje varžosi tik šešetai ir dvyliktukai. Šešetuką turi sudaryti itin stiprūs ir ištvermingi šunys. Pasak Indrės, tokiose varžybose gerbtinas kiekvienas dalyvis. Pernai jai, iki tol nežinomai lenktynininkei, šypsojosi sėkmė – ji su savo kinkiniu tapo tarptautinių varžybų vicečempione.
Lenktyniniai šunys varžosi ne tik žiemą, bet ir pavasarį bei rudenį. Tada jie kinkomi į vežimėlius. Arba startuoja su dviratininku (žiemą – poroje su slidininku) arba bėgiku. Vienintelė sąlyga vasaros varžyboms – temperatūra neturi viršyti 15 laipsnių. Vasaros metu šiauriniai šunys ilsisi, tinginiauja, atsigauna vėstant orams.
Tokią pramogą – pasivažinėti vežimu, traukiamu šešeto šunų, – irgi smagi atrakcija. Tik, pasak Indrės, ne itin populiari, visiems reikia sniego. Tad vasarą čia kiek aprimsta gyvenimas, nebent užsuka mokinukai. Tada jiems vedama edukacinė pamokėlė apie kinkomus šunis, leidžiama su jais pabendrauti.
Visas išganymas – žiema
Taip, taip. Dabar gyvenimą rikiuojame žiemos ritmu. Nėra žiemos, viskas sustoja ir apmiršta. Neturime uždarbio, o šuneliai kasdien valgyti nori. Atsigavome praėjusiais metais, kai žiemos sezonas prasidėjo gruodžio viduryje, o pasibaigė kovo viduryje. Pamanėme su Laimonu, kad žiemos jau sugrįžo. Šiemet akis pražiūrėjome sniego laukdami. Štai jau pradėjo važiuoti pirmieji pramogautojai, – pasidžiaugė Indrė.
Jie – dar tik verslo pradininkai. Pelno saujomis nežarsto, patenkinti, kad pakanka pinigų šunų ir žirgų maistui. Dar išvažiuoja patys į šunų kinkinių rungtynes. Tam irgi reikia investicijų. Nepigu nugabenti kinkinį į svečią šalį. Šeima tokioms kelionėms pasirengusi. Pritaiso prie visureigio priekabą, kurioje sutalpina aštuonis narvus, ir pirmyn. Drauge pasiima geriausiai paruoštų ir išmokytų šunų kinkinį bei du atsarginius. Tuomet namie paliktus augintinius prižiūrėti atvažiuoja Indrės mama. Savo šešerių metų dukrelę Julę, anot Indrės, kaimietę, mat ji gimė čia, kaimelyje prie Kernavės, irgi palieka mamai.
Indrės mama – plačios dvasios moteris, ji niekada savo dukrai nedraudė svajoti. Matyt, nujautė – ateina metas ir svajonės gali virsti tikrove. Tad pirmojo rimtesnio dukros trisdešimtojo gimtadienio proga užsakė pagaminti originalų tortą. Jį puošė ne tradicinių 30 žvakučių ar gėlyčių, o nulipdytas šiaurės šunų kinkinys su vadeles įtempusia lenktynininke. Tortą suvalgė, o cukrinis kinkinys liko.
