Stanislava ir Bronius Pratašiai, ūkininkaujantys tėvų ir senelių žemėje Tauragės rajono Sauslaukio kaime, ne kartą patyrė, kad valdžios institucijos sukurtos ne ūkininkui padėti, bet jį žlugdyti, o išlikti gali tik tas, kam užtenka jėgų, kantrybės ir žinių įrodinėti savo teisybę.
Buvo vieni pirmųjų
Pratašiai buvo vieni pirmųjų šalyje, patikėję savarankiško ūkininkavimo perspektyva ir drąsiai ėmę ieškoti jiems priimtinausios ūkininkavimo šakos. Ne viskas klojosi kaip sviestu patepta, ne visi lūkesčiai išsipildė, tačiau po nesėkmių ūkininkai nenuleido rankų ir ieškojo vis naujų veiklos sričių. Iš pradžių Pratašiai ėmėsi stručių, atidarė mėsos perdirbimo cechelį. Bet vėliau šių ūkininkavimo šakų atsisakė, tik stručiai dar kurį laiką kaip puošmena žirgliavo po kiemą.
Pratašiai buvo ir vieni pirmųjų ūkininkų, į šalį įvežusių aubrakų veislės mėsinių galvijų bandą. Pradėję nuo 10-ies telyčių ir vieno buliaus, šiuo metu jų laiko per 60. Ūkininkai sako, kad ir šios, kaip ir kitų ūkininkavimo šakų, jie ėmęsi itin atsakingai, prieš pasirinkdami mėsinių galvijų veislę analizavo jų veislines savybes, ieškojo kontaktų su tokių pat galvijų augintojais kitose šalyse.
„Mūsų turimomis sąlygomis tinkamiausi pasirodė aubrakai, nes šios veislės karvės gana lengvai veršiuojasi. Be to, šios veislės galvijai vėliau nei kitų veislių pradeda kaupti riebalus ir tai užtikrina aukštą mėsos kokybę“, – pasakoja S.Pratašienė. Mėsinės galvijininkystės pasirinkimą lėmė ir tai, kad Pratašių žemės yra už 10 km nuo namų. Taigi ūkininkai, įvertinę ūkio geografinę padėtį ir turėdami nemažai žemės, ėmėsi ekologinio ūkininkavimo.
Tikėjo ateitimi
Ekologinis ūkininkavimas tuokart daugeliui dar asocijavosi su piktžolių laukais. Šalies institucijos, siekdamos tai pažaboti, kūrė vis naujas instrukcijas bei reikalavimus, kurie Pratašių nė kiek nebaidė. Jie tvirtai tikėjo, kad vienądien ekologinė produkcija bus vertinama ir už ją bus mokama kur kas daugiau nei už chemizuoto ūkio produktus. Ūkininkai ateities vizijoje netgi regėjo europietiško lygio savo mėsos perdirbimo cechą, jiems patiko ūkininkavimo principas „Nuo lauko iki stalo.“ Kad savo ketinimus galėtų įgyvendinti, Pratašiai, jų apskaičiavimu, turėtų išauginti ir per metus paskersti bent 100 buliukų, vadinasi, būtina plėsti turimą bandą.
Iš savo galvijų prisiauginti reikiamo dydžio bandos Pratašiams nesisekė, nes karvės daugiausia atvesdavo buliukų. Todėl teko ieškoti telyčaičių kituose ūkiuose. Rasti jų nebuvo lengva, nes tokios veislės galvijų Lietuvoje išvis nėra daug, o ekologiškai išaugintų beveik neįmanoma gauti. „Tada ėmiau domėtis, ar negalėčiau telyčaičių ūkio plėtrai įsigyti iš neekologinio ūkio? Kažkur buvau girdėjusi ar skaičiusi, jog tai lyg ir galima. Beieškodama atsakymo, radau „Ekoagros“ išleistą knygelę „Reikalavimai ekologiškų žemės ūkio produktų gamybai“. Joje buvo parašyta, kad galima įsigyti telyčaičių ir net jau veršingų. Dvejonėms išsisklaidžius, praeitų metų gruodyje nusipirkome keturias 7–8 mėnesių telyčaites“, – pasakojo S.Pratašienė.
Ūkininkė paprašo dėmesį atkreipti į tai, jog ji iki pat šiol niekur neradusi apibrėžimo, kokio amžiaus telyčaitė yra laikoma suaugusia. „Dabar man sako, kad aš turėjau vadovautis šiųmetėmis „Neatitiktimis ir poveikio priemonėmis“, nors pernai ir šiame leidinyje ničnieko nebuvo parašyta apie konkretų įsigyjamų galvijų amžių. O mes gyvulius pirkome pernai.“
Pagrasino griežčiausia nuobauda
Ramiai ūkininkaujant ir kuriant ateities planus, atėjo šiųmetė vasara, o jos viduryje vyko ir kasmetė „Ekoagros“ patikra naujam sertifikatui gauti. „Ir tada mums buvo pasakyta – arba parduodame įsigytas keturias telyčaites, arba mums nebus išmokėta 40 tūkst. litų už dalyvavimą ekologinio ūkininkavimo programoje. Be to, mums, tarsi didžiausiems pažeidėjams, buvo pagrasinta pačia griežčiausia poveikio priemone. Net jeigu visą bandą būtume šėrę neekologiškais pašarais, tokios griežtos sankcijos nebūtume sulaukę“, – vidurvasario įvykius prisimena ūkininkė Stanislava.
Pratašiai jiems žiaurias sankcijas nustatančiuose reikalavimuose nemato jokios logikos: „Ar galima sugalvoti didesnę nesąmonę: neekologiškai auginto buliaus sperma apvaisintą telyčią pirkti galima, o jaunesnės telyčaitės – ne. Be to, mėsiniai galvijai yra atjunkomi 7–8 mėnesių amžiaus. Tokio amžiaus jie laikomi suaugusiais. Manau, kad kuo jaunesnis gyvulys patenka į ekologinį ūkį, tuo geriau, nes jis trumpiau būna šeriamas neekologiškais pašarais. Tokia logika būtų aiški kiekvienam kaimo kerdžiui, tik ne reikalavimų kūrėjui“, – ūkininkė jau ne juokais supykusi, o čia pat ir dar viena nesąmonė išlenda: ekologinio ūkininkavimo reikalavimai nebūtų pažeisti ir jokios sankcijos negrėstų, jei 8 mėnesius jau augintas savo telyčaites Pratašiai parduotų, o paskui vėl tas pačias nusipirktų.
Sprendimą apskundė
Nesijausdami pažeidėjais, Pratašiai kreipėsi į „Ekoagros“ Apeliacinę komisiją. Jos sprendimas ūkininkams buvo palankus: ūkiui sankcija nebus taikoma, telyčaičių parduoti nereikės. Tačiau S.Pratašienė nutarė kreiptis į žurnalistus, kad perspėtų kitus šalies ūkininkus, kurie su panašiais dalykais susiduria nuolat ir kurių dauguma iš nevilties nuleidžia rankas: „Aš noriu ūkininkams pasakyti, kad nereikia nusižeminus priimti visų baudėjų kirčių, jei ūkininkas tikrai žino, kad jis yra teisus. Be to, būtina patiems studijuoti teisės aktus, kuriuose taip pat pats velnias gali sprandą nusisukti. Dokumentai taip surašyti, kad ir dešimt kartų perskaitęs negali rasti vienareikšmiško atsakymo. Toks jausmas, tarsi tyčia viską norima supainioti.
Štai EK Reglamente sakoma, kad formuoti naują ekologinę galvijų bandą galima tik iš veršelių iki šešių mėnesių amžiaus. Pieno ūkiams tai gal ir tinka, bet ne mėsinei gyvulininkystei, kur jaunikliai atjunkomi tik 7 mėnesių.“
Dėl pastarojo reikalavimo S.Pratašienė parašė raštą europarlamentarui Rolandui Paksui prašydama padėti išaiškinti EB komisijos Reglamento Nr. 889/2008 2 skyriaus „Gyvulininkystė“ 1 skirsnio 9 straipsnį. Ir paryškino nelogiškas Reglamento vietas. Tikimės su gautu atsakymu supažindinti ir mūsų skaitytojus.
