Pastebimos tendencijos, kad susipratę lietuviai pamažu vėl pradeda auginti linus. Žemaitiškai tvirto charakterio Z. Mačernius tiki, jog apie linus dainuosime ne tik šventėse, bet džiaugsimės ir užaugintu derliumi, pasaulio rinkai parduosime linų pluoštą, sėmenų aliejų, lino audinius ir unikalius gaminius – raštuotas lovatieses, rankšluosčius, staltieses, madingus ir gražius lininius drabužius.
Linus sėkite šv. Petronėlės dieną
Šventėje prisiminti senoviniai krašto amatai, puoselėjamos šimtametės tradicijos, poetiški žodžiai, deja, jau buvusiai žemės ūkio kultūrai, nes Lietuvoje nebeliko nei linų augintojų, nei perdirbimo fabrikų. Džiugu, kad dainos apie mėlynžiedį liną mūsų krašte dar nepamirštos ir vis tebeskamba. Į šventę suvažiavę keliasdešimt tautodailininkų iš įvairių Lietuvos vietų atvežė nemažai lininių rankdarbių ir kitokių gaminių, koncertavo meno mylėtojų kolektyvai, žinomi atlikėjai, surengtos liaudiškos varžytuvės, žaidimai.
Kol gyvos tradicijos, tol gyva tautos atmintis. Rokiškio krašto muziejus kasmet parke prie kluono sėja linus ir įgyvendina edukacinę programą „Lino kelias“. Atvykę į šventę „Linas 2010“, muziejaus darbuotojai kalbėjo apie linininkystės istoriją, darbų ciklą, apie lino kančią, pademonstravo, kaip buvo verpiami linai verpstuku, kol dar nebuvo verpimo ratelių, kas norėjo, meistro padedami iš medžio galėjo išdrožti lino žiedą, nusikalti proginę monetą, pažiūrėti senovinių darbo įrankių.
Tikėkime, kad kitąmet gegužės 26-ąją – šv. Petronėlės dieną – pasėti linai vėl mėlynuos Lietuvos laukuose.
Kol vienuolika rajono seniūnijų savo kiemelius puošė gėlynais, ant stalų dėjo firminius patiekalus ir rengėsi iškilmingai prisistatymo eisenai, šventės organizatoriai pabandė surengti improvizuotą seminarą-diskusiją: netoli didelės scenos apie žemės ūkio produktų pardavimą ir ekologiškos produkcijos poreikio visuomenėje skatinimą kalbino ūkininkus, bitininkus, politikus. Ūkininkai sakė, kad užauginti produkciją ir patiems ją realizuoti gana sunku, o tam samdyti vadybininką ar kitą darbuotoją ne visi išgali. Vis daugiau pirkėjų ieško ekologiškų, sveikų maisto produktų. Kelmės rajone yra beveik šimtas ekologinių ūkių, garsėja Budraičių bendruomenės ekologiškų produktų gamybos įmonė.
Bitininkas Arvydas Maziukas iš Tytuvėnų sen. Trainaičių kaimo kalbėjo, kad kiekviena veikla turi būti finansiškai naudinga. Arvydas yra parengęs edukacines programas moksleiviams ir suaugusiesiems, lankytojams demonstruoja šeimos nulietas žvakes, kitus suvenyrus, pristato senovinę bitininkystę - šiaudinius ir kelminius avilius.
Žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius pasidžiaugė Žemaitijos kraštu, tvarkingais laukais ir darbščiais ūkininkais, iš kurių galima pasimokyti, kaip dirbti ir kaip šventes švęsti. Paklaustas apie linininkystės viziją, sakė, jog lietuviai išsaugojo meilę linui, bet jų nebeaugino dėl visiems žinomų priežasčių – nebeliko paklausos. Viską diktuoja rinka – kai ūkininkams apsimokės auginti linus, tada ir augins, dirbtinai nieko nepadarysi. Keičiantis ekonominėms sąlygoms, gal ir Lietuvoje bus pelninga auginti linus, o kol kas vietoj linų laukų geltonuoja rapsai. Tokia ministro K. Starkevičius nuomonė. Bet ekologiniams ūkiams atsiveria didelės perspektyvos, nes ekologiškos produkcijos trūksta. Ekologiniai ūkiai visada turi rūpintis parduodamos produkcijos kokybe, nes buvo atvejų, kai tikrinimų rezultatai nedžiugino – buvo ūkių, kurie augino ne produkciją, o piktžoles, o ir įregistruotas ūkis buvo tik priedanga išmokoms gauti.
Sužavėjo seniūnijų kiemeliai
Du šventės „Linas-2011“ rėmėjai – Seimo narys Jonas Jagminas ir Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas – džiaugėsi, kad jų gimtojo krašto žmonės moka pažangiai ūkininkauti, gražiai tvarko sodybas, yra linksmi ir išradingi, sugeba tokias smagias šventes organizuoti. J. Jagminas linkėjo, kad ne tik Lino šventė visus džiugintų, bet ir laukuose augtų ir žydėtų linai. Seimo narys Kęstutis Masiulis, irgi kilęs iš Kelmės rajono, džiaugėsi kraštiečių švente, linkėjo lietuviams iš tolimų šalių sugrįžti į Lietuvą ir čia ieškoti laimės.
Iškilminga, nuotaikinga ir vasariškai puošni buvo seniūnijų pristatymo eisena. Plevėsavo aukštai iškeltos seniūnijų vėliavos, daugelio moterų ir merginų galvas puošė žolynų ir gėlių vainikai, skambėjo muzika.
Svečiai, aplankę seniūnijų kiemelius, džiaugėsi šeimininkių išmone, surengtomis rankdarbių, suvenyrų, senovinių įrankių parodomis.
Nors linai iškeliavo iš Lietuvos, bet tautodailininkai į šventę atvežė įvairių lino dirbinių. Iš savo skrynių žinomos Kelmės krašto audėjos Ona Butvilienė ir Birutė Celestina Kmitaitė ištraukė lininius rankšluosčius, lovatieses ir atvežė šventėn parodyti kitiems. Literatė, audėja, mezgėja Julija Butkienė iš Šedbarų kaimo demonstravo riešines, sakė, kad riešinei papuošti reikia net 512 karoliukų. Ji linksmai nusiteikusi verpimo rateliu verpė linus ir pasakojo apie savo darbus.
„Mane išgarsino baltas lino skėtis, kurį 2004 m. nupirko Algirdas Brazauskas, - sakė Genovaitė Rosenienė iš Tytuvėnų. - Aš virbalais mezgu lino skėčius, skrybėles, rankines, staltieses.“ Tautodailininkė Staselė Pabrinkienė iš Kauno į šventę atvežė ne tik lino servetėlių, siūtų lėlių, bet ir raštuotų vilnonių pirštinių, kojinių, iš nedidelių akmenėlių sukurtų suvenyrų, pademonstravo ant rėmo austą vilnonę skarą.
