Bendrai veiklai į Tinklą apsijungė visos kaimo plėtros procesuose dalyvaujančios organizacijos – kaimo bendruomenės, vietos veiklos grupės, žemės ūkio ir kaimo nevyriausybinės organizacijos, savivaldybės, valstybės ir mokslo institucijos, verslo organizacijos. Lietuvos kaimo tinklas šiuo metu vienija 612 narių.
Lietuvos kaimo tinklo narių parengtiems projektams įgyvendinti skiriama ES parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programą (Programa).
Šios Programos priemonės „Techninė pagalba“ veiklos krypčiai „Nacionalinis kaimo tinklas“ šiemet skirta 6,5 milijono litų.
Nebuvo aiškių žinių apie kreditavimą
Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija (LŽŪBA) 2010 metais įgyvendino projektą – parengė studiją „Skolinimosi procesų žemės ūkyje pokyčių ir jų įtakos Lietuvos kaimo plėtros (2007-2013 m.) programai įgyvendinti bei pasiūlymų kaip juos gerinti parengimas“. LŽŪBA projekto įgyvendinimui paramą gavo pagal Programos priemonės „Techninė pagalba“ veiklos srities „Nacionalinio kaimo tinklo“ pirmąją veiksmų kryptį „Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros patirties ir pokyčių nustatymas, rinkimas, sisteminimas, analizė, apibendrinimas ir pasiūlymų teikimas“.
LŽŪBA prezidentas Jeronimas Kraujelis džiaugiasi pagaliau turįs leidinį, apie kurio parengimą svajojo ne vienerius metus. „Tokią studijos temą pasirinkome todėl, kad apie skolinimosi procesus žemės ūkyje kalbama labai daug, bet susistemintos medžiagos apie ūkių kreditavimą, išskyrus vieną kitą straipsnį spaudoje, taip ir nebuvo“, - pasakojo J. Kraujelis.
Anot jo, tik iš atskirų pasisakymų spaudoje, radijo, televizijos laidų žinoma apie tai, kad ūkiai skolinasi grynųjų, kad kreditan gauna trąšų, sėklų, žemės ūkio technikos, tačiau kokie skolinimosi mastai, kokios tendencijos, kaip ši sistema veikia, nebuvo išnagrinėta ir paviešinta.
Studijos rengėjai rinko ir sistemino duomenis apie skolinimo ir skolinimosi situaciją žemės ūkyje, padarė išvadas apie bankų, kredito unijų ir ūkininkų bei žemės ūkio bendrovių bendradarbiavimo ypatumus kreditavimo klausimais, pateikė išvadas ir pasiūlymus, kaip patobulinti kreditavimo procesus.
„Tad ir ėmėmės šio darbo. Labai džiaugiamės, kad Nacionalinis kaimo tinklas suteikė galimybę šio darbo imtis. Maža to, tikimės, kad šį darbą pavyks tęsti, stebėti ir sisteminti kreditavimo žemės ūkyje situaciją“, - apie atsiradusias galimybes parengti leidinį kalbėjo LŽŪBA prezidentas.
Išryškėjo skolinimosi vaizdas
Parengtą studiją J. Kraujelis palygina su savotiška skolinimosi „fotografija“, kurioje išryškinus svarbiausius šio proceso mechanizmus, tad ūkiai praktikoje turi pasitvirtinusių argumentų paketą – kada, kiek ir kokiomis sąlygomis palankiausia skolintis. LŽŪBA prezidento įsitikinimu tokios žinios neabejotinai padidina kreditorių ir ūkių lygiavertiškumo laipsnį. „Tai, kad žemės ūkio bendrovių ir kitų žemės ūkio įmonių darbuotojai šioje gyvybiškai svarbioje kreditavimo srityje yra palikti su kreditoriais veikti pavieniui, įvardiju kaip didelę spragą mūsų valstybės žemės ūkio sistemoje. Tokia padėtis naudinga kreditoriams ir rizikinga ūkiams“, - pabrėžia J. Kraujelis.
Studijos rengėjams vienas svarbiausių tikslų buvo surinkti duomenis iš kredito įstaigų apie kasmet (2005–2009 metais) ūkiams suteiktų kreditų apimtis ir išanalizuoti, kaip keičiasi kredito įstaigų požiūris į žemės ūkio, kaip verslo srities, rizikingumą, nustatyti komercinių bankų ir kredito unijų vaidmenį kredituojant įvairių kategorijų ūkius, taip pat kokią įtaką kreditai daro įsisavinant Europos Sąjungos paramą pagal 2004-2006 BPD ir Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų investicines paramos programas.
Rengiant studiją buvo apklausta 300 ūkių savininkų ir apie 50 bendrovių. „Apklausos rezultatai kai kuriuo aspektu nustebino ir mus pačius. Kai kuriais skaičiais, kai pasakau, netiki ir patyrę žemės ūkio specialistai. Pavyzdžiui, 2010 metais kreditais naudojosi tik 646 ūkiai, kai registruotų prekinių ūkių Lietuvoje yra apie 20 tūkstančių“, - pavyzdžiais kalbėjo J. Kraujelis.
Pasak jo, pagal gautus duomenis galima daryti dvejopą išvadą: dalis ūkių ir žemės ūkio bendrovių kreditų bijo kaip velnias kryžiaus ir stengiasi kapstytis savomis lėšomis, kita vertus, kreditavimo sąlygas diktuoja komerciniai bankai ir jos nėra palankios ūkiams.
Ūkių ir kredito įstaigų bendradarbiavimo ypatumai
J. Kraujelis teigia, kad žemės ūkio kreditavime prasidėjo įdomūs dalykai Lietuvai tapus ES nare ir kelis kartus padidėjus ūkininkų ir žemės ūkio bendrovių pajamoms. Dalis ūkių vertėsi savomis lėšomis ir kreditų vengė. Tuo tarpu kredito įstaigos, ypač komerciniai bankai, iki tol žemės ūkio sektorių laikę pačiu rizikingiausiu, staiga pakeitė nuomonę ir pradėjo aktyviai ieškoti ūkių, kuriuose mažiausiai rizikuodami galėtų įdarbinti pinigus ir gauti pelno.
„Gi užėjus krizei komerciniai bankai nėrė į krūmus, o jų pasitikėjimas žemės ūkiu staiga išgaravo, - bankams kritikos negailėjo J. Kraujelis. - Ir iki studijos parengimo, ir dabar, jau turėdamas surinktus duomenis, sakau tą patį, nors tai yra nemaloni rūgštelė komerciniams bankams: tikrąją bankininkystę įžvelgiu tik kredito unijų veikloje. Jų skolinimo sąlygos palankesnės žemės ūkiui, lankstesni kredito grąžinimo procesai. Nutikus nelaimei unijos skolininkas kreipiasi į ją ir sulaukia žmogiško supratimo, o į marmuru nuklotą banką net užeiti nedrįsta.“
Kitas studijos tikslas buvo išsiaiškinti, koks vadinamųjų prekinių kreditų paplitimas: kai ūkiai skolinasi ne grynus pinigus, bet skolon ima trąšas, augalų apsaugos priemones ar sėklą. Šiuo tyrimu siekta išsiaiškinti, kodėl taip daroma, kokiomis sąlygomis ir numatyti tokio kreditavimo perspektyvą. „Žinia, kad finansiškai tokiu būdu skolintis išeina ne pigiau nei imti kreditą, bet paprasčiau, komerciniams bankams buvo dar vienas akmenėlis į jų daržą“, - neslepia LŽŪBA prezidentas.
Studijos rengėjai aiškinosi ir užstato skolinantis problemą bei teikė pasiūlymus, kaip ją spręsti. Ūkių turto įkeitime dar yra daug problemų, nors valstybės vardu teikiamų paskolų garantijų suteikimo sistema veikia stabiliai.
Ūkiai skolinasi ne tik iš kredito įstaigų. Pasak J. Kraujelio, rengiant studiją buvo aiškinamasi, kokios yra skolinimosi iš kitų šaltinių apimtys. Komerciniams bankams per finansinę krizę smarkiai sumažinus kreditavimą, ūkiams alternatyva kreditų rinkoje tapo valstybės reguliuojami kreditai pagal „Finansinės inžinerijos“ priemonę, kur kreditų šaltinis yra ES lėšos.
Kreditais naudojasi mažai ūkių
Studijos rengėjai pastebėjo, kad nuo 2005 iki 2008 metų ūkininkų ir bendrovių skolinimasis padidėjo du kartus, tačiau 2009-aisiais jaučiamas staigus kreditavimo sumažėjimas. Po metų, nuo 2010 m. pastebimi ūkių kreditavimo atsigavimo ženklai – tai rodo, kad LR Žemės ūkio ministerija ir Žemės ūkio paskolų garantijų fondas laiku priėmė efektyvias priemones.
Vis tik, kreditais naudojasi dar nedaug ūkių. Ši išvada nustebino ir pačius studijos rengėjus. 2009-12-31 duomenimis, pasiskolinęs buvo 6331 žemės ūkio subjektas (tiesioginėms išmokoms gauti deklaravo žemę ir pasėlius – 172 tūkst. ūkių, ūkininkų registre yra per 107 tūkst. ūkių, žemės ūkio įmonių buvo 632. Prekinių ūkių – apie 20 tūkst.). Kreditai žemdirbiams tesudarė vos 2,06 procento komercinių bankų paskolų. Bendrovės ir didieji ūkiai daugiausia skolinosi iš komercinių bankų, tuo tarpu smulkieji ūkininkai – iš kredito unijų. Kas trečias-ketvirtas litas paskolintas su Žemės ūkio paskolų garantijų fondo garantija.
„Padarėme išvadą, kad ir bankams, ir kredito unijoms didinti klientų skaičių žemdirbių sąskaita galimybių dar yra labai daug, - aiškina J. Kraujelis. - Paskolų grąžinimo rodikliai taip pat geri, todėl galima teigti, kad ūkiai ir bendrovės dar nėra išnaudoję galimybių skolintis“. Pasak jo, buvo nustatyta ir svarbiausia nenoro skolintis priežastis: tai informacijos stoka apie palankesnių skolinimosi galimybių pasirinkimą.
„Todėl viena iš pagrindinių asociacijos darbo krypčių bus mokymų apie skolinimąsi rengimas. Įsipareigojome per artimiausius dvejus metus bent 10–15 tūkstančių ūkininkų išmokyti, kaip profesionaliai tvarkyti finansus, be to, tarsimės su komerciniais bankais, kad jie teiktų kasmetinę informaciją apie ūkininkams ir bendrovėms suteiktų kreditų apimtis“, - pažadėjo LŽŪBA prezidentas.
Skolitis – neišvengiama
LŽŪBA prezidentas kreditų teikimą žemės ūkio bendrovėms ir ūkiams vertina realiai. Pasak jo, reikia suvokti, kad skolinti ir skolintis yra dviejų šalių interesai ir abi pusės siekia iš to turėti naudos. Bankas nori sėkmingai įdarbinti savo pinigus, o ūkininkas ar žemės ūkio bendrovė siekia ES paramos, norėdami pigiau modernizuoti ir plėsti ūkį. ES parama teikiama kompensaciniu principu, todėl pirmiausia reikia investuoti savas lėšas, todėl be kreditų išsiversti sunku.
„Tikrai nesu nusiteikęs prieš mažus šeimos ūkius, bet ir Lietuvos, ir kitų pasaulio šalių praktika rodo, kad perspektyvesni vis dėlto yra didesni ir modernesni ūkiai, o tokius kuriant skolinimasis būtinas“, - numato J. Kraujalis. Be kita ko, poreikis skolintis žemės ūkyje išauga ir dėl išlaidų ir pajamų sezoniškumo, kuris ypač akivaizdus augalininkystės srityje: pavasarį daug investuojama, o pelnas skaičiuojamas tik rudenį.
Skolinimosi mastų didėjimą Lietuvoje įtakojo ES parama – tokią vienareikšmišką išvadą pateikė studijos “Skolinimosi procesų žemės ūkyje pokyčių ir jų įtakos Lietuvos kaimo plėtros (2007-2013 m.) programai įgyvendinti bei pasiūlymų kaip juos gerinti parengimas” rengėjai. Kadangi kreditai investicijoms ūkiams teikiami ilgesniam (trejų-septynerių metų) laikotarpiui, todėl ir kreditoriams, ir ūkiams labai aktualios Briuselio perduodamos žinios, kad nuo 2014 metų išmokos Lietuvos žemdirbiams greičiausiai nemažės, o galbūt netgi didės. Tai geras akstinas kredito įstaigoms nesibaiminti skolinti žemdirbiams. Nors išmokos kol kas nėra didžioji Lietuvos žemdirbių pajamų dalis – jos sudaro tik apie 25-30 procentų pajamų.
Dalinsis informacija ir patirimi
LŽŪBA 2010 metais įgyvendinusi projektą–studiją „Skolinimosi procesų žemės ūkyje pokyčių ir jų įtakos Lietuvos kaimo plėtros (2007-2013 m.) programai įgyvendinti bei pasiūlymų kaip juos gerinti parengimas“ šiemet ėmėsi naujų projektų.
Pagal Programos priemonės „Techninė pagalba“ veiklos srities „Nacionalinio kaimo tinklo“ antrąją kryptį „Patirties žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros srityse ir kitos susijusios informacijos sklaida“ asociacija parengė penkis projektus: konferencija „Konkurencingų žemės ūkio įmonių formavimasis 2007-2013 m. ir perspektyvos 2014-2010 m. laikotarpiui“, konferencija „Verslo apskaitos standartai ir finansinė atskaitomybė žemės ūkio įmonėse“, informacinė diena „Geros praktikos pavyzdžiai įgyvendinant kompleksinius paramos reikalavimus“, teminis susitikimas „Kompleksinės paramos reikalavimai ir sankcijų taikymas už jų nesilaikymą“, metodinis leidinys „Teisės aktų rinkinys ir komentarai reglamentuojantys žemės ir kito nekilnojamo turto įsigijimą ir registrą“.
Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) Kaimo plėtros departamento Alternatyviosios veiklos skyriaus vyriausioji specialistė Jelena Jusionis sako, jog Lietuvos kaimo tinklas yra atvira struktūra, todėl dalyvauti jo veikloje gali visos su KPP įgyvendinimu susijusios ir kitaip prie žemės, miškų ir maisto ūkio ir kaimo plėtros prisidedančios nevyriausybinės organizacijos, kaimo bendruomenės, vietos veiklos grupės, mokslo institucijos, verslo sektoriui atstovaujančios organizacijos, savivaldybės, valstybės institucijos, įstaigos.
Privatūs juridiniai asmenys (įmonės) negali būti Tinklo nariais. „Žemės ūkio bendrovės į Lietuvos kaimo tinklo paramą savarankiškai pretenduoti negali, parama jas gali pasiekti tik per Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociaciją“, - paaiškino specialistė.
ŽŪM atstovė atkreipė dėmesį, kad parama teikiama tik viešojo pobūdžio projektams, tai yra, iš projektų nesiekiama gauti pelno arba pelnas investuojamas į projekto veiklos tęstinumą.
Užs.Nr.06-014