Keramikos meistras Vygantas Jazerskas iš lietuviško molio žiedžia XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios autentiškas vazas, taip pat ir kitus keramikos gaminius: lėkštes, puodelius, puodus, kuriuos išpuošia įvairiais ornamentais, žydinčiomis gėlėmis, gyvybės medžiais, judesyje sustingusio žvėries ar paukščio atvaizdais...

Keramiko brolio žmona Rasa Jazerskienė prieš trejus metus susidomėjo kraičio skrynių polichromine puošyba. Abiejų auksarankių Jazerskų giminės atstovų dirbiniams suteikti tautinio paveldo produktų sertifikatai, kurie liudija, jog jų dirbiniai atitinka tradiciniams liaudies meno gaminiams taikomus kriterijus: yra autentiški, tęsiantys ir puoselėjantys tradicines technologijas.
Tautinio paveldo produktais pripažįstami ir sertifikuojami tik Lietuvos etnokultūros tradicijų kokybinius ypatumus atitinkantys gaminiai, o tautinio paveldo produktus sertifikavę amatininkai įgyja tradicinio amatininko statusą.
Šį pavasarį sertifikuota amatininke tapusi R.Jazerskienė sako, kad sertifikuoto amatininko pažymėjimas – tarsi kokybės ženklas, padedantis mūsų tradiciniams gaminiams nepasimesti tarp kičo, kiniškų ir lenkiškų prekių.

Susidomėjo kraičio skrynių puošyba

R.Jazerskienė, mokykloje dėstydama dailę, kartu su mokiniais lankydavosi muziejuose, stebėjo, kokiais ornamentais buvo dailinami tradiciniai liaudies meno gaminiai. Jai pačiai įdomiausi pasirodė senieji lietuviški kraičio skrynių raštai. Susiradusi medžio meistrą, moteris pradėjo tapyti ant jo pagamintų kraičio skrynių.

„Dabar labai madingas dekupažas – galima skrynias marginti ir šia technologija, tačiau mane labiau domino mūsų lietuviškos tradicijos, juolab kad pradėjusi domėtis kraičio skrynių puošyba, sužinojau daug įdomių dalykų“, - apie savo atradimus pasakoja p. R. Jazerskienė.

Daugeliui iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad lietuvių tradicinės kraičio skrynios – niūrokos, tarsi murzinos, nes dominuoja pilki, žalsvi, rudi tonai. Bet R.Jazerskienė paneigia tokią nuomonę tvirtindama, kad lietuviai kaip tik mėgo ryškias spalvas. Pasak jos, senosios kraičio skrynios buvo dekoratyvios ir labai ryškios – dažniausiai mėlynos, violetinės, žalios spalvos su raudonais, geltonais, žydrais piešiniais. Tiesiog kraičio skrynios dažnai būdavo laikomos nešildomose, o kartais ir tamsiose patalpose, taigi ir išlikę raštai patamsėjo.

Kraičio skrynias kiekviename Lietuvos regione margino ir puošė vis kitaip: žemaičiai mėgo barokinio stiliaus skrynias, suvalkiečiai ant skrynių piešdavo augalus langeliuose, aukštaičiai jas ornamentuodavo, naudodami antspaudų techniką. Antspaudai anuomet buvo gaminami iš buroko ir bulvės. R. Jazerskienė lygiai kaip ir senovėje skrynias margina akriliniais dažais.

Kraičio skrynios – ne tik jaunamartėms

Menininkė neseniai ištekėjusiai dukrai taip pat dovanojo kraičio skrynią – turbūt pačią gražiausią, kokią tik yra išpuošusi. „Kraičio skryniai mažuose mūsų butuose maža vietos, tačiau kodėl jos nepagaminus mažesnės, kad puoštų namus ir primintų mūsų šaknis?“, - sako R. Jazerskienė.

Tradiciniais raštais margintas kraičio skrynias įsigyja ne tik jaunamartės. Vis daugiau tėvų pageidauja nedidelių skrynelių vaikų krikšto drabužėliams ir žvakei saugoti. Mažas skryneles perka mažmožiams, papuošalams, žaislams laikyti. Didesnes kraičio skrynias įsigyja kaimo turizmo sodybų šeimininkai, norėdami tradiciniais akcentais papuošti sodybas.

Tautodailininkė džiaugiasi, kad kraičio skrynias parodose atpažįsta vaikai, domisi jų raštais, spalvomis, piešiniais. R. Jazerskienei savo kraičio skrynias teko pristatyti ir parodoje Lenkijoje. Ten ji sužinojo, kad tekėdamos lenkės į vyro namus taip pat veždavosi kraičio skrynias. Nuo lietuviškų jos skiriasi ne tik marginimo raštais, bet ir tuo, kad būdavo gaminamos su ratukais.

Didžiuojasi autentiškais keramikos gaminiais

56-erių metų kaunietis V.Jazerskas keramikos amatui jau yra paskyręs gerų trisdešimt savo gyvenimo metų.

Dažnai amatininkai, norintys būti pastebėti, griebiasi drąsių idėjų, kad patektų į spaudos akiratį – riša didžiausią pasaulyje verbą, audžia ilgiausią juostą ar karpo sudėtingiausią ir didžiausią karpinį, bet mažakalbis meistras V.Jazerskas sako nėra linkęs išgarsėti tokiu būdu ir dviračio neišradinėja. Pagal užsakymą ir jam teko gaminti metro aukščio vazą. Pagamino, tačiau ja nesigiria. Jis verčiau žiedžia tuzinus tradicinių lėkščių, puodelių, puodų ar čerpių – tokių, kokios buvo gaminamos senovėje.

Visi keramiko gaminiai – autentiški: tikslios senųjų meistrų kopijos arba šiek tiek sudėtingesnės jų variacijos. Meistras yra senosios archeologijos klubo „Pajauta“ narys, tad kartais su klubu vyksta į archeologijos ekspedicijas. Radęs kokią molinę šukę, jis gali beveik tiksliai, kaip archeologas, pasakyti, koks tai buvo daiktas ir kiek jam metų.

V.Jazersko nužiestais keramikos dirbiniais džiaugiasi ne tik lietuviai, daug jų iškeliavę ir į užsienį – Daniją, Švediją, Norvegiją, Austriją, Lenkiją, Vokietiją.

Meistro rankų darbo gaminiai – tvirti ir ilgaamžiai. Pavyzdžiui, puodynėse ir lėkštėse galima drąsiai laikyti maisto produktus, nes maistui skirti gaminiai žiedžiami pagal bešvinę technologiją. Tuo tarpu čerpės ir dekoratyvinės vazos gaminamos kitaip – į glazūrą dedama švino, kad daiktas būtų atsparesnis ir labiau dekoratyvus.

Puodžiaus amatu susižavėjo vaikystėje

Keramiko mama Ona Jazerskienė – buvusi garsi Kaune tautinių drabužių meistrė. Kartą, veždama savo rankdarbius į Dailės kombinatą, ji kartu pasiėmė ir penkerių ar šešerių Vygantą. Sūnų ji paliko puodžių ceche. V.Jazerskas lig šiol prisimena, su kokia nuostaba jis stebėjo, kaip dirba meistrai!

Vėliau V.Jazerskas Juozo Naujalio dailės mokykloje baigė tapybos studijas. Ir jau baigęs mokslus tvirtai žinojo, kuo užsiims – žies puodus taip, kaip žiedė vaikystėje matyti senieji meistrai. Meistrai buvo geranoriški – jauniklį meistriuką greitai išmokė amato paslapčių. Ir štai jau daugiau negu trisdešimt metų V.Jazerskas ne tik gamina puodus, bet ir moko šio amato kitus – veda edukacinius renginius Liaudies buities muziejuje. Norinčiųjų žiesti puodus netrūksta – nuo darželinukų, neįgaliųjų iki užsieniečių, besidominčių mūsų senaisiais amatais.

V.Jazerskas 1980-1988 metais dirbo eksperimentinės dailiosios keramikos gamykloje „Jiesia” žiedėju. Parodose dalyvauja nuo 1985 metų. Nuo 1986 metų yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys. Jam yra tekę dirbti Lietuvos liaudies buities muziejuje, o nuo 1995 metų vadovauja šiame muziejuje įsikūrusiai įmonei „Puodžiai”. Pernai V. Jazerskas buvo apdovanotas Kultūros ministerijos premija.

Tradiciniai amatininkai gauna ŽŪM paramą

Žemės ūkio ministerijos Kaimo plėtros departamento Tautinio paveldo ir mokymo skyriaus vedėja Elena Petrošienė įvardino, kad šiuo metu Lietuvoje yra sertifikuota beveik 900 tradicinių gaminių, 49 tradicinės augalų veislės, 11 tradicinių veislių gyvūnų, 15 tradicinių amatų mokymo programų, 2 tradicinės paslaugos (kaminkrėtystė, daugiaspalvė tapyba).

Sertifikuoti amatininkai, dalyvaujantys parodose, mugėse ir kituose renginiuose populiarinančiuose tautinį paveldą Lietuvoje ir užsienyje, yra remiami Žemės ūkio ministerijos – jiems kompenuojama 80 proc. renginio ploto nuomos, vietos įrengimo, transportavimo ir panašių išlaidų.

Šiais metais ŽŪM numačiusi paremti tradicinių amatininkų dalyvavimą Kaziuko mugėje (Dubline,Vilniuje, Kaune), folkloro festivalyje „Skamba skamba kankliai“ (Vilniuje), šventėje „Šilutė – Lietuvos kultūros sostinė 2011“ (Šilutėje), šventėje „Tarptautinės Hanza dienos“ (Kaune), šventėje „Joninės Kernavėje“ (Kernavėje), tarptautiniame folkloro festivalyje „Baltica 2011“ (Vilniuje), Jūros šventėje (Klaipėdoje), Baltramiejaus mugėje (Vilniuje), šventėje „Sostinės dienos“ (Vilniuje), Derliaus šventėje (Kaune).

Tradicinių amatų puoselėjimui – ES parama

Dar didesnės paramos projektams, susijusiems su tradicinių amatų puoselėjimu, galima tikėtis pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programos (KPP) priemones „Perėjimas prie ne žemės ūkio veiklos“, „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“, „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“ bei „Kaimo atnaujinimas ir plėtra“. Pagal šias priemones remiamos tokios veiklos: paslaugų teikimas ir tradicinių amatų puoselėjimas, amatų plėtra kaimo turizmo sodyboje, tradicinių amatų centrų kūrimas, nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių, pripažintų saugomomis, tvarkyba, kultūrinio kraštovaizdžio komponentų išsaugojimas ir atnaujinimas.

Iki rugpjūčio 31 d kaip tik renkamos paraiškos pagal KPP priemonę „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“. Pagal kitą priemonę priemonę „Perėjimas prie ne žemės ūkio veiklos“ paraiškų bus laukiama iki metų pabaigos.

Pagal minėtas priemones į paramą gali pretenduoti kaimo gyventojai, ūkininkai, žemės ūkio veikla užsiimančios labai mažos, mažos ar vidutinės įmonės, norinčios paįvairinti savo veiklos pobūdį ir gauti pajamų iš alternatyvių verslų.

Pareiškėjai, turintys tautinio paveldo produkto sertifikatus, tradicinius amatus puoselėjantiems projektams gali tikėtis didesnio finansavimo – tokiems projektams kompenuojama iki 75 proc. visų tinkamų finansuoti išlaidų.

Amatai – tradicijų tęstinumas ir pragyvenimo šaltinis

Tautinio paveldo produktų išsaugojimas, puoselėjimas ir plėtra yra svarbi tiek miesto, tiek kaimo vietovių ekonominio ir socialinio gyvybingumo bei patrauklumo didinimo priemonė.

Amatininkai, daugiausia rankomis iš vietos išteklių pagal konkrečiai kaimo vietovei ar etnografiniam regionui būdingas technologijas gamindami tautinio paveldo produktus, atkuria istoriškai susiformavusias tradicijas, iš kartos į kartą perduoda tautos patirtį ir įgūdžius bei pasauliui pristato mūsų šalies savitumą.

Tradiciniai amatai ir alternatyvusis verslas galėtų būti pagrindinis daugelio kaimo žmonių pragyvenimo šaltinis, nes šiandien daugelis kaimo žmonių atsisako žemės ūkio veiklos, ypač mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse. Tikimasi, kad amatai taps patrauklūs ir kaimo jaunimui – tai užtikrintų tautinio paveldo produktų, kaip etninės kultūros vertybių, perėmimą ir išsaugojimą, tradicijų tęstinumą.

Užs.Nr.06-007