Kokios mūsų bitės
„Turime geras bites, geresnių tikėtis nėra ko“, – sako Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų filialo Žemdirbystės instituto Bitininkystės sektoriaus mokslo darbuotoja Diana Tamašauskienė.
Pasak jos, Lietuvoje bitininkai laiko daugiausia keturių rasių bites (rasė – natūralios atrankos būdu susiformavusių bičių šeimų grupė, prisitaikiusi prie gamtos ir klimato sąlygų). Mūsų bitynuose daugumą (80 proc.) sudaro Krajinos rasė, auginama ir Kaukazo pilkųjų, šiek tiek Italijos rasės bičių (mūsų šalyje nepaplito dėl nepalankaus joms klimato). Manoma, kad pietiniuose šalies rajonuose gali būti išlikusių vietinių bičių.
Populiarios Krajinos rasės bitės, pasak D.Tamašauskienės, pirmą kartą į Lietuvą įvežtos 1937 m., masiškai – pokariu, apie 1950 m. Tai gerokai piečiau (Balkanų pusiasalio, Slovėnijos, Kroatijos, Serbijos, Juodkalnijos, Pietryčių Alpių teritorijoje) susikūrusi rasė; Lietuvoje dėl vietos klimato ir mitybos ypatybių susidaro populiacija, pakenčianti ilgesnį žiemojimą.
Ilgu straubleliu išsiskiriančios Kaukazinės bitės, puikios apdulkintojos ir medaus nešėjos, Lietuvoje buvo populiarios apie 1950–1980 m., kai reikėjo apdulkinti tuomet labai paplitusius raudonųjų dobilų sėklinius pasėlius. Dabar šios rasės bitės laikomos tik keliuose bitynuose Šiaurės ir Vakarų Lietuvoje, jos sudaro apie 10 proc. visų bičių šeimų.
Versliniuose bitynuose pamėgtos Bakfasto bitės Lietuvoje jauniausios. Anglijos vienuolyne vienuolio Adamo sukurtas tarprasinis hibridas (Europos tamsiųjų, Vidurio Rytų, Afrikos ir Italijos bičių rasių) pretenduoja į veislę. „Deja, Bakfasto nėra stiprus variantas, labai greitai gali suskilti“, – pastebi mokslo darbuotoja, bitės kilmę nesunkiai atskirianti iš jos išvaizdos ir sparnelių, kitų požymių.
Senoviškai bitininkauti nenaudinga
Lietuvos bitynuose dažnai besilankanti D.Tamašauskienė pastebi, kad daug bičiulių vis dar bitininkauja senoviškai. Bičių motinas keičia tik 15–20 proc. bitininkų.
„Kur bitininkauja nuo spiečiaus, bičių šeimoms leidžia savaime veistis, medaus gauna apie trečdalį, kiek galėtų. Senovinė bitininkystė šiandien jau netinka“, – sako mokslo darbuotoja.
Bičių šeimų savybes daug lemia ne tik bičių motinos, bet ir tranai. Labai svarbu, kad jie būtų geromis sąlygomis išauginti, stiprūs. Vienai bičių motinai apvaisinti reikia 12–16 tranų. Taigi tai gali būti ir aplinkinių bitynų tranai. Kai kur Lietuvoje bitės laikomos taip tankiai, kad be jų sunku rasti ir kilometro plotą.
Dr. A.Amšiejus siūlo dėl bičių veislininkystės sutarti bent tos apylinkės bitininkams, deramą dėmesį skirti tranų auginimui.
Išlaikyti produktyvias
Pažangesni bitininkai gerai supranta bičių motinos įtaką šeimų produktyvumui, todėl jas nuolat atnaujina. D.Tamašauskienė pastebi, kad atvežtinės grynaveislės Krajinos bitės mūsų klimato sąlygoms neprisitaikiusios, todėl gamybai netinka. Kas kita – šių bičių motinų dukterys. Remdamasi ilgamečiais tyrimais, mokslo darbuotoja teigia, kad produktyviausi yra mišrūnai, ypač pirmos ir antros kartos. Beje, svetimos rasės motinas bičių šeimoms įduoti sunkiau – bitės jaučia „svetimą kraują“. Tenka pasitelkti gudrybių – dangtelių, narvelių ir pan.
Drauge D.Tamašauskienė perspėja bičiulius, kad įsigydami veislei motinas būtų atsargūs. Pasitaikė atvejų, kai Lietuvos bitininkai Lenkijoje prisipirko motinų, o bičių šeimos, užuot tapusios darbštesnės ir ramesnės, pasidarė labai piktos. Kas atsitiko? Paaiškėjo, kad atvežtinės motinos buvo mišrūnės – gamybinės. „Jei nesi įsitikinęs, kad motinos tinka dauginimui, geriau tokių neimti“, – pataria D.Tamašauskienė.
