Ekologiška trąša
Mažėjant humusui, dirva nebepajėgi „nukenksminti“ pesticidų ir sunkiųjų metalų, augalams pradeda stigti įsisavinamo azoto, fosforo, kalio bei mikroelementų. Todėl augalai tampa neatsparūs ligoms, dirvožemis irsta, eroduoja. Tačiau žemės derlingumą nesunku atkurti biohumusu, taip pat į ją įleidus sliekų. Sliekų auginimas – perspektyvus verslas: kompostas gaminamas iš organinių maisto pramonės gamybos, buities, miško bei medienos atliekų, kanalizacijos nuotekų ir žemės ūkyje susikaupiančių organinių medžiagų. Tai labai svarbu diegiant ekologinę žemdirbystę, auginant daržoves, gėles ir sodo augalus kiekvienoje sodyboje ar kolektyviniame sode.
Biohumusas (verikompostas arba vermikompostas) – sliekų perdirbtos organinės medžiagos junginys, kuriame gausu makro- ir mikroelementų, vitaminų, antibiotikų, fermentų, 18 aminorūgščių bei naudingos mikrofloros. Tyrimais nustatyta, kad biohumuse būna 40–60 proc. sausos medžiagos, iš jos 10–12 proc. – humuso, 0,9–3,0 proc. – azoto, 1,3–2,5 proc. – fosforo, 1,2–2,5 proc. – kalio, 4,5–8,0 proc. – magnio, 0,5–5,1 mg/kg – vario, 0,5–2,5 proc. – geležies, 60–80 mg/kg – mangano, 28–35 mg/kg – cinko, ne mažiau kaip 2,0 mg/kg – kobalto.
Augalams reikalingi elementai biohumuse yra organiniuose junginiuose. Ypač didelės vertės biohumusui suteikia jame esančios huminės rūgštys, kurių būna nuo 5,6 iki 17,6 proc. sausos medžiagos. Palyginti su mėšlu, biohumusas turi 100 kartų daugiau dirvos gyvybingumą atkuriančių bakterijų. Biohumuso rūgštingumas yra artimas neutraliam (pH 6,5–7,2), tad įterptas į dirvožemį trukdo plisti įvairių augalų ligų sukėlėjams.
Negana to, biohumuse daug auksinų, heteroauksinų ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų, greitinančių sėklų dygimą, padidinančių augalų atsparumą ligoms.
Patirtis rodo, kad biohumusas – ekologiška trąša, neleidžianti susikaupti nitratams. Be to, jame nėra piktžolių sėklų. Apskritai biohumusas gerina agrochemines, fizines ir biologines dirvos savybes. Jis 10–15 kartų veiksmingesnis už visas kitas organines trąšas – vietoj 30–60 t mėšlo užtenka 2–4 t biohumuso. Jo, tręšiant tik į augalų eilutes, užtenka 250–300 kg hektarui. Kuo smulkesnės biohumuso granulės (nuo 0,1–0,3 iki 0,7 mm dydžio), tuo mažesnės normos reikia, nes dirvoje jis greitai tirpsta. Norint gauti greitą tręšimo efektą, jomis tręšiamos įvairios šiltnaminės ir trumpos vegetacijos daržovės (salotos, ridikėliai) ir gėlės. Stambiausios granulės naudojamos laukininkystėje, lauko daržininkystėje ir sodininkystėje. Tręšiant biohumusu, gauna mi didesni derliai, išauginta produkcija būna geresnės kokybės.
Nemalonų kvapą panaikina per parą
Prieš daugelį metų Lietuvoje sliekų augintojų draugijos įkūrėjas Vladislovas Rūsys iš Ukrainos miesto Ivano-Frankovsko atsigabeno
10 mln. raudonųjų Kalifornijos sliekų. Tai buvo sliekininkystės mūsų šalyje pradžia.
Raudonieji Kalifornijos sliekai iš vienos tonos organinės medžiagos „pagamina“ 600 kg ekologiškų organinių trąšų, kurios yra 15–20 kartų veiksmingesnės už įprastines organines trąšas. Humusas susidaro 1,5–2 kartus sparčiau negu įprastai kompostuojant. Pūvančių organinių medžiagų kvapą sliekai sugeba panaikinti per parą.
Kalifornijos sliekai būna 6–8 cm ilgio, 3–4 mm skersmens ir sveria apie 0,8–1,0 g, jauni yra balti, o suaugę – raudoni.
Sliekas laikomas subrendusiu atsiradus balneliui (tai žiedo formos slieko kūno sustorėjimas). Kalifornijos sliekų jis yra 4–6 mm pločio. Kalifornijos sliekų balnelyje ant 15-ojo narelio yra vyriškos, o 14-ajame moteriškos lytinės angelės. Jiems apsivaisinti reikia partnerio. Sliekai apsivaisina kas 7 dienas (susidaro kokonas, kuriame yra apvaisinti kiaušinėliai). Nuo pat išsiritimo sliekai minta organinėmis sultimis, mikroorganizmais, pirmuonimis. Lytiškai subręsta per 90 dienų. Septynių mėnesių sliekas nustoja augti. Skirtingai nuo paprastų sliekų, Kalifornijos gyvena 4 kartus ilgiau, t. y. 16 metų. Per tiek laiko jie susilaukia per 100 kartų daugiau palikuonių už įprastus sliekus. Užtikrinus optimalias gyvenimo sąlygas, per metus sliekai gali atvesti 1 500 sliekiukų. Lietuvoje šie sliekai intensyviau veisiasi pavasarį ir rudenį.
Maitinasi kompostu
Sliekai auginami lauke arba patalpoje (fermoje, šiltnamyje, sandėlyje ir t. t.). Patalpoje, kur ištisus metus būna 15–20 laipsnių šilumos, 80 proc. drėgmės, sliekai dauginasi ir biohumusas gaminamas apskritus metus, o lauke – tik nuo balandžio iki spalio mėnesio.
Pramoniniu sliekų auginimu verta užsiimti tiems ūkininkams, kurie įsikūrę netoli miesto ir gali sukaupti didelius kiekius organinių atliekų (mėšlo, žuvų apdorojimo atliekų, šiaudų, vaisių, daržovių ir cukrinių runkelių perdirbimo atliekų, kartono, sapropelio, lapuočių medienos pjuvenų ir kt.). Sklypas turi būti lygus, su nedideliu nuolydžiu vandens pertekliui nutekėti, apsaugotas nuo vėjo, triukšmo ir tiesioginių saulės spindulių, apsodintas aukšta gyvatvore. Be to, sliekai jautrūs naftoms produktams. Net nuo mažiausio jų kiekio gali žūti.
Sliekams auginti paruošiamos 0,25–0,5 m aukščio, 2 m pločio ir 25–100 m ilgio lysvės, išdėstant jas išilgai sklypo nuolydžio krypties.
Sliekai neturi dantų, todėl maistą gali tik čiulpti. Jų pašaras – kompostas. Jis sliekams ruošiamas prieš 2–8 mėnesius. Paprastai kompostas ruošiamas rietuvėse, kurių plotis 1,7–2 m, ilgis 25–80 m, o aukštis 1,5–2 m. Jos formuojamos lygiose aikštelėse su 1–3 laipsnių nuolydžiu į pietus. Tuomet kompostas geriau perkaista. Geriausias laikas kompostavimui – nelabai vėlyvas ruduo arba nelabai ankstyvas pavasaris. Jeigu kompostuojamos sausos medžiagos, rekomenduojama jas sudrėkinti vandeniu iki 40–45 proc. drėgnumo. Tokia drėgmė turi būti palaikoma visą laiką. Rietuvė kraunama atliekas sluoksniuojant arba pakrikai.
