Pažiūrėkime į tai iš praktiškumo pusės. Išsiaiškinti skonio stygiaus problemas ir dažnai pasitaikančias technologines kapų tvarkymo klaidas „Ūkininko patarėjui“ padės pajūrio krašte veikiančios bendrovės „Žalyna“ augalų dizainerė Audronė Tamošauskienė.
Kapas lietuviui - ir daržas, ir statybų aikštelė
Jokia retenybė pamatyti prie kapinių tvoros stovintį sunkvežimį su betono maišykle, statybinėmis medžiagomis ar gausybe sodinukų. Kapą reikia prižiūrėti, o tam reikalui neretai samdomi specialistai. Deja, lietuviai dažniausiai persūdo.
Teko lankytis ne vienose Europos šalių kapinėse. Pavyzdžiui, Belgijoje dominuoja dideli antkapiai, viskas plokštėmis užklota, vainikėlis dirbtinis paguldytas, aplinkui skalda išpilta. Savaitgaliais žmonės ten su kastuvais ir laistytuvais nelaksto... Lenkijoje kiek kitaip, ten kapai mirguliuoja nuo dirbtinių gėlių. O pas mus lenktyniaujama paminklų grožiu.
Yra viena įdomi problema. Žmonės, kurie neturi savo sodybinių sklypų ar sodo, labai daug dėmesio skiria kapinėms, galima sakyti, save ten realizuoja. Gyvu žmogumi tiek nesirūpino, kiek kapu. Dažnai betrūksta tik burokėlių, tokie daržai išpuoselėti. Į tuos „daržus“ reikia nuolat važiuoti, augalus laistyti, ravėti. Kiti kapą paverčia statybų aikštele – mašinomis medžiagų, prietaisus atsiveža, kažką ten dirba. Apie kapinių ramybę nebėra ko ir kalbėti.
Žinoma, norint lengvesnio kelio, paprastesnės priežiūros, kokia ji, mano supratimu, ir turėtų būti iš tikrųjų, kapą sutvarkyti reikia, tačiau tai turi būti daroma tikslingai, kad ateityje priežiūros reikėtų mažiau. Manau, mes iš principo nesuprantame kapinių lankymo prasmės, jeigu jose nuolat tarškiname kibirais ir kitais įrankiais, – savo nuomonę apie kapų priežiūrą išsakė A. Tamošauskienė.
Dizainerės manymu, kapas turi alsuoti ramybe, žmogus prie jo gali pasimelsti ar žvakę uždegti, o ne išsiruošti kaip į šienapjūtę.
Į nedidelių miestelių kapinaites firmos retai užsuka. Patys gyventojai, prisiklausę ar prisižiūrėję šiuolaikinių technologijų, imasi įgyvendinti projektus, kurie neretai būna pasmerkti žlugti. Šio rašinio autoriui lankantis įvairių Žemaitijos vietovių kapinėse teko matyti ir stilingų, ir nemokšiškai sutvarkytų kapų. Savo pašnekovės paklausėme, ką ji apie tokius kūrinius mano.
Klaidos, kurių nereikėtų daryti
Ir lietuviškose kapinėse atsiranda požymių, rodančių, jog daug laiko skirti kapo priežiūrai žmonės nebeįstengia. Visas kapas arba jo dalis užpilama skalda, jūros akmenukais, smulkinta medžio žieve ar kitomis medžiagomis. Neretai tai derinama su veja, akmens borteliais ir kitomis detalėmis. Tačiau toks metodas nėra ilgalaikis.
– Ir akmenukai, ir skalda nėra asfaltas. Į tarpus vėjas pripusto žemių ir dulkių, augalų sėklų, o bet kokia sėkla, pakliuvusi į dėkingą terpę, sudygs. Tad nereikia turėti iliuzijų, jog taip sutvarkytas kapas mus išlaisvins nuo darbo visam laikui. Po kelerių metų atsiras pakitimų, ir mums gali tekti jeigu ne viską perdaryti iš naujo, tai bent kažką išravėti ar nupurkšti. Po spygliuočiais medžiais prikrenta spyglių, jie supūva. Prieš užklojant kapą kažkokiomis medžiagomis, reikėtų įrengti pagrindą iš specialios plėvelės, kuri neleistų dygti žemėje likusiems augalams. Plėvelė turi būti specialiai tam skirta, kad į žemę praleistų kritulių vandenį, kitaip susidarys balos, – pasakojo A. Tamošauskienė.
Dizainerės nestebina vis dažniau matomi aklinai užbetonuoti, plytelėmis apklijuoti kapai. Priežiūros tokiam kapui tikrai reikia mažiau. Tačiau visiškai atsipalaiduoti ir tai neleidžia. Rašinio autorius nufotografavo ne vieną pavyzdį, kai pro tarpą tarp masyvių plokščių lenda žolelės, smėlio kupstelius suneša skruzdėlės. A. Tamošauskienės manymu, ir po tokiomis plokštėmis vertėtų pakloti specialią plėvelę. Svarbu, kad jos kraštai nekyšotų pro plokščių šonus ir negadintų estetinio vaizdo.
Dvasiškumo ir materialumo vienybė
Pasodintas gėles karštą vasarą reikia laistyti, nuolat ravėti. Kiek mažiau vargo – su medeliais. Jie gali būti tik akcentas, bet neretai visas kapas apjuosiamas karpoma gyvatvore.
– Ilgą laiką madingos buvo buksmedžių gyvatvorės. Jas galima formuoti pageidaujamos formos ir nereikia bijoti kirpti drastiškai, kad augalai visiškai neužgožtų kapo. Tačiau buksmedžiai nėra atsparūs šaltoms žiemoms. Kad ir šiųmetė žiema – dalis medelių apšalo. Augalui užaugti reikia 10 metų, o prarasti jį galima per vieną žiemą. Dabar labai daug spygliuočių atvežama iš užsienio, jie yra miniatiūriniai augalai, kilę iš kalnuotų, uolėtų vietovių, auga nesparčiai. Juos ir siūlyčiai naudoti. Pasodinus lietuvišką beržą užaugs toks, kad nežinosi kur dėtis. Praktiškas patarimas, kaip nustatyti, ar augalas augs didelis: jeigu sodinuko spygliai smulkūs, šakelės mažos, vadinasi, jis daug neaugs, – patarė specialistė.
Iš senesnių laikų kapinėse yra išlikę ir didelių medžių, stiprūs vėjai juos neretai nuverčia. Pašalinti tokius nulūžusius medžius tenka ir „Žalynos“ bendrovei.
– Su šaknimis didelio medžio nepašalinsi, todėl kelmai lieka. Kad neleistų ūglių, galima, kelmą įskėlus jį užpilti druska ir uždengti. Druska skverbiasi iki šaknų ir stabdo augimą. Toks kelmas gali būti panaudotas kaip suoliukas, o išskaptavę jame skylę, paslėpsime vazoną, atrodys, jog gėlės auga iš paties kelmo. Šiek tiek fantazijos, ir sugalvosime, kaip tokiame kelme slėpti darbo įrankius, – pasakojo A. Tamošauskienė.
Pašnekovės manymu, labiausiai kapo atmosferą atspindi svyruoklinis augalas, jis sukuria rimties įspūdį. Svarbu, kad tai nebūtų stambus medis, nes ateityje jis gali pridaryti nemažų problemų.
– Kapas nėra botanikos sodas, čia nereikalingas labai platus, visomis vaivorykštės spalvomis žėrintis asortimentas, galbūt pakaks mažo akcento, vietos žvakei. Gėles, atėjus pagerbti, siūlyčiau tiesiog paguldyti, nebūtina viską susodinti ar merkti į vazas. Nuo to, kad jos ilgiau žydės, meilė mirusiajam nebus didesnė, – sakė „Žalynos“ darbuotoja.
Paklausus, ar nepavėlavo tie, kurie nespėjo kapo sutvarkyti iki Motinos dienos, A. Tamošauskienė sakė, jog šiuolaikiniai sodinukai paruošti taip, kad juos sodinti galima visą vasarą. Tik sausiausią liepos mėnesį nepatariama to daryti. Kaimo ir mažų miestelių žmonės geriau mato gamtos kaitą, ne tik į savo daržus, bet ir į kapines vyksta tada, kai gamta ima busti. Didmiesčio gyventojas apie tai neretai primiršta.
– Motinos diena ir yra savotiška drausminimo priemonė, kad visiems primintų žmogaus prievoles. Mus vis reikia paraginti, – sakė A. Tamošauskienė.
Belieka pridurti, kad, matyt, kiekvienas žmogus turi rasti sau priimtiną kapų tvarkymo sprendimą, o ne pasiduoti vajaus principams.
