Vienu metu žirgai buvo beišnykstantys. Dabar Lietuvos sunkiųjų arklių, stambiųjų žemaitukų, žemaitukų ar trakėnų veislės žirgų jau yra ne tik žirgynuose, bet ir privačiose valdose, kaimo turizmo sodybose.
Daugėja romantikų
Pasak Lietuvos trakėnų žirgų augintojų asociacijos atstovo Žemės ūkio rūmuose Virginijaus Pliuskio, daugėja žmonių, kurie ieško žirgų savo sodyboms. „Yra tokių, kurie nori per langą matyti rupšnojantį žolę žirgą, – kalbėjo jis. – Žirgas apskritai labai raminančiai veikia. Ne veltui jodinėjimas padeda reabilituotis po fizinių traumų, nes stiprina kūno raumenis. Taip pat tarp žmogaus ir žirgo dažnai užsimezga labai glaudus psichologinis ryšys.“
Vis labiau populiarėja trakėnai. „Šie žirgai labai tinka sportui, bet juos galima kinkyti į karietas, jodinėti pramogai, ne veltui ši veislė nuo seno mėgstama lietuvių: jais ir žemę dirbo, ir į karą jojo“, – pasakojo V.Pliuskys.
Lietuvos trakėnų augintojai daug metų bendrauja su Vokietijos trakėnų žirgų augintojų sąjunga. Jos viceprezidentas Hansas Verneris Paulas sakė, kad Vokietijoje trakėnai šiek tiek skiriasi nuo lietuviškų išvaizda, yra kiek aukštesni. „Mano tėvas kilęs iš Prūsijos, kur ši veislė buvo labai paplitusi. Aistrą žirgams iš tėvo perėmiau“, – pasakojo jis.
H.V.Paulo teigimu, žirgų sportas Vokietijoje yra trečias pagal populiarumą, ten yra kelios dešimtys žirgų sporto ir veisėjų organizacijų. Taip pat daug neprofesionalių žirgininkų. „Didžiąją dalį entuziastų sudaro mėgėjai, kurie įsigyja žirgą jodinėti savo malonumui, – kalbėjo žirgininkas. – Jiems žmonės nuomoja vietas privačiuose žirgynuose, o štai žirgą sodybai kaip puošmeną pas mus retai kas perka.“
Darbui nenaudoja
Lietuvos sunkiųjų arklių veislės augintojų asociacijos, kuri vienija ir stambiųjų žemaitukų augintojus, prezidentas Edgaras Jeninas teigė, kad daug jų asociacijos narių neįsivaizduoja savo sodybų be arklio. „Sunkieji arkliai tinka ir joti, ir į vežimą kinkyti, ir dirbti ūkio darbus, – sakė E.Jeninas. – Darbui šiuos arklius laiko jau labai mažai žmonių. Kai kur dar yra ūkininkų, kurie arkliu suaria sau ir kaimynams nedidelius daržus, bet tai jau tampa egzotika.“
Lietuviški sunkieji arkliai ir stambieji žemaitukai buvo atsidūrę ant išnykimo ribos. Nepriklausomybės laikotarpiu juos išstūmė traktoriai, o dar atsivėrė galimybės parduoti juos supirkėjams, kurie vežė arklius į Italijos skerdyklas arklienos produktų gamybai. „Dabar sunkiųjų ir stambiųjų žemaitukų populiacija nuolat gausėja – šalyje yra apie 1,2 tūkst. sunkiųjų arklių ir 400 stambiųjų žemaitukų“, – džiaugėsi E.Jeninas.
„Nemuno“ žirgyno direktorius Juozas Bučinskas pasakojo, kad trakėnų veislė taip pat vis labiau populiarėja, šalyje jų yra apie 700. „Mūsų žirgyne per 20 metų jų padaugėjo nuo 200 iki 460, – teigė J.Bučinskas. – Nemažai šių žirgų parduodame užsienio šalims. Tiesa, pastaruoju metu dėl krizės per metus parduodame tik vieną kitą 30–40 tūkst. Lt vertės žirgą, populiaresni mažesnės vertės. Jų daug perka Skandinavijos šalys, nes ten populiaru turėti žirgų ne tik ūkiuose, bet ir prie mokyklų, organizacijų.“
Daugiau malonumas nei verslas
Pramogą pajodinėti vis dažniau siūlo ne tik žirgynai, bet ir kaimo turizmo sodybos. Vienos jų šeimininkė Jolanta Aukštakienė iš Raseinių rajono sakė, kad džiaugiasi vyro idėja įsigyti kelis trakėnų ir hanoverių veislės žirgus. „Tai tikrai padeda pritraukti daugiau poilsiautojų, – sakė ji. – Tiesa, rūpesčių nestinga ir vien dėl verslo nelaikytume šių žirgų. Tačiau mums patiems malonūs tokie augintiniai.“
Akmenės rajono ūkininkas Algirdas Martyšius, besiverčiantis augalininkyste, prieš 8 metus nusprendė ūkyje laikyti dar ir žirgus. „Dabar turiu 20 žirgų bandą – trakėnų, žemaitukų, hanoverių, mišrūnų, – pasakojo žemdirbys. – Ūkininkauju vaizdingose vietose, todėl dalį ganyklų nusprendžiau skirti žirgams, jie labai pagyvina aplinką ir teikia džiaugsmo kitiems.“
Ūkininko valdose galima išsinuomoti žirgus pajodinėti, taip pat yra žmonių, perkančių bandos prieauglį savo sodyboms. „Tačiau iki verslo dar toli, tai daugiau malonumas, nes išlaikyti žirgą nėra pigu“, – tvirtino A.Martyšius.
ES remia tik Lietuvos sunkiųjų arklių veislę. Išmokos už arklį padengia tik dalį jo išlaikymo. „Vienam žirgui skiriama per 600 Lt paramos, – sakė E.Jeninas. – Vien pašarams per metus reikia išleisti apie 2 tūkst. Lt, o kur dar brangus inventorius ir kita.“
V.Pliuskys sakė, kad norintieji laikyti sodyboje žirgus turi jiems numatyti ne mažiau nei pusės hektaro ganyklą. „Tada žirgai turės erdvės ir gerai jausis“, – aiškino žirgininkas.
Žirgai, priklausomai nuo veislės, amžiaus, kilmės, išvaizdos ir kitų parametrų, kainuoja nuo dviejų iki kelių dešimčių tūkstančių litų.
