Žemdirbiai toli gražu ne visas naujoves priima palankiai ir noriai. Dažniausiai nerimas kyla dėl informacijos stokos. Pokalbyje su žemės ūkio viceministru Aušriu MACIJAUSKU ir stengsimės išsklaidyti abejones dėl būsimų pasikeitimų naudos ir prasmės.
Dar prieš naujus metus imta kalbėti, kad pasėlių deklaravimo paslaugą teiks ne tik savivaldybių žemės ūkių skyrių specialistai, bet ir Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba (LŽŪKT). Tačiau ne visi žemdirbiai šiai naujovei pritaria. Gal be reikalo? Ką galėtumėte plačiau apie tai pasakyti?
Kad pasėlių deklaravimo paslaugą teiktų LŽŪKT, pirmieji prakalbo šios tarnybos savininkai – ūkininkai. Kaip žinoma, jau daug metų šią tarnybą valdo žemdirbiai. Žemės ūkio ministerijai – vienai iš steigėjų – priklauso tik 1/3 akcijų dalis. Taigi patys žemdirbiai ir sprendžia, ką LŽŪKT veikia, kokias paslaugas teikia, kokiomis veiklomis užsiima ir kokias funkcijas vykdo. Lietuvos ūkininkų sąjunga pirmiausia ir pareiškė norą, kad tarnyboje būtų galima gauti papildomą paslaugą – deklaruoti pasėlius. LŽŪKT direktorius parengė pasiūlymą, kuriame patvirtino, kad tarnyba tikrai galėtų teikti ir šią paslaugą.
Manau, kad būtų labai neblogai, jog kiekviename rajone atsirastų dar vienas vadinamasis taškas, kuriame ūkininkai galėtų savo pasėlius deklaruoti. Tam iš biudžeto papildomų lėšų nereikėtų. Tai būtų geras žingsnis, o dėl atsiradusios konkurencijos paslaugos kokybė tik gerėtų. Dabar savivaldybės neturi konkurentų ir vienintelės šalyje žemdirbiams teikia pasėlių deklaravimo paslaugą. Tačiau ne visada ji būna kokybiška. Iš 170 tūkst. gautų paraiškų 2010 m. 40 tūkst. buvo su klaidomis. Tai tikrai nemažai. Nacionalinei mokėjimo agentūrai klaidoms taisyti tenka skirti nemažai laiko ir pajėgų. Galų gale klaidos būna ištaisomos, tačiau tai nemažai kainuoja.
Šį pavasarį ūkininkai pasirinkimo galimybės dar gali neturėti, nes nutarimo projektas sunkiai skinasi kelią. Pirmiausia pasiūlymas sulaukė kritikos iš Savivaldybių asociacijos, kuri įsivaizduoja, kad tokią pat paslaugą pradėjus teikti dar vienai tarnybai jai sumažės finansavimas. Tačiau iš tikrųjų jis gali mažėti tik nedaug. Apskaičiavome, kad LŽŪKT paslauga pradėtų naudotis apie 5 tūkst. ūkininkų. Tai sudarytų tik apie 3 proc. visų pasėlius deklaruojančių žemdirbių. Baiminamasi tikrai be reikalo. Jeigu savivaldybės teiks kokybiškas paslaugas, niekas iš jų tikrai neišeis.
Pasėlius deklaruoti gali ir patys ūkininkai, gal apskritai šios paslaugos teikėjų nebereikės?
Nemanau, kad labai daug ūkininkų patys pasėlius deklaruos. Esu susipažinęs su Skandinavijos šalių ūkininkų patirtimi. Ten tik 8 proc. visų žemdirbių pasėlius deklaruoja patys, nors tokia tvarka egzistuoja jau vienuolikti metai. Taip yra dėl labai paprastos priežasties – kokybiškų paslaugų. Ūkininkai tvirtina, kad jiems patiems kartą per metus prisiminti deklaravimo procedūrą, skaityti instrukcijas yra nuobodu, be to, tam reikia nemažai laiko. Mūsų pasėlių deklaravimo tvarką dar būtų galima tobulinti.
Štai Danijoje žemės ūkio konsultantas draudžiasi civilinės atsakomybės draudimu. Tai man patinka, norėčiau, kad taip būtų ir Lietuvoje, nes deklaracijoje nesvarbu dėl kieno kaltės įsivelia klaidų, ūkininkas išmokas vis tiek gauna. Jeigu jis negauna ES paramos lėšų, išmokas sumoka draudikai. Ta sistema tikrai labai gera, nes tik vėliau konsultantas aiškinasi, iš kur atsirado klaidų. O Lietuvoje asmeninės atsakomybės už klaidas neprisiima niekas. Klaida užgula tik ūkininko pečius, nes padėjęs deklaruoti pasėlius tarnautojas jam niekuo negali pagelbėti. Dėl klaidų ūkininkai praranda milijonus.
Neseniai žemdirbiams svarstyti buvo pateiktas trąšų sektoriaus veiklą reglamentuojantis įstatymo projektas. Kada žadama jį patvirtinti?
Trąšų įstatymo idėja pirmiausia buvo aptarta Žemės ūkio ministerijoje, vėliau buvo parengtas projektas, kuris pristatytas ūkininkams Grūdų augintojų asociacijos narių posėdyje. Su ūkininkais buvo prieita prie išvados, kad trąšų įstatymo Lietuvoje tikrai reikia: trąšų gamybos, prekybos ir eksporto beveik niekas nekontroliuoja. Taigi dažnas ūkininkas pirkdamas trąšas perka katę maiše. Tai, kas parašyta trąšų maišo etiketėje, ne visada atitinka realybę. Manau, kad ūkininkai suinteresuoti, jog kontrolė būtų griežtesnė.
Iki šiol trąšų kontrolę iš dalies atliko Valstybinė ne maisto produktų inspekcija, tačiau ji neturėjo galimybės užtikrinti, kad į Lietuvą visi įvežami produktai būtų geros kokybės, todėl trąšų kontrolės funkcija perduota Valstybinei augalininkystės tarnybai. Tačiau kad ši tarnyba galėtų vykdyti kontrolę, reikia teisės aktų. Kol kas jų nėra.
O ir pats trąšų įstatymo projektas dar svarstomas. Jis dar bus aptariamas su ūkininkais, daržininkais, sodininkais ir visais, kurie naudoja, gamina ar importuoja trąšas. Taigi kol kas turime tik „žalią“ projektą, tačiau tikime, kad trąšų įstatymą spėsime priimti dar šiais metais.
Praėjusią savaitę išplatintoje informacijoje teigta, kad Europos Sąjunga ateityje didesnį dėmesį skirs stambiesiems, bet ne smulkiesiems ūkiams. Ar Lietuva palaiko tokį siūlymą ir jam pritaria?
Būtent dabartinis ES žemės ūkio komisaras Dačianas Čiolosas savo politika atsigręžė į smulkųjų ūkininką. Jis ne kartą yra sakęs, kad vienas pagrindinių bendrosios žemės ūkio politikos tikslų – ne tik visuomenę aprūpinti maisto produktais, bet ir spręsti demografines ir socialines kaimo problemas.
Tai pirmasis komisaras po ilgų metų, kuris prašneko apie smulkiųjų ūkių palaikymą. Demografinė padėtis kaime prastėja visoje Europoje, gal net ir sparčiau nei mūsų šalyje. Ūkių stambėjimo procesas yra labai smarkiai įsibėgėjęs. Tačiau Lietuvos tikslas išlieka senas – kaimas yra vieta, kur ne tik galima ūkininkauti, bet ir gera gyventi. Mes turime suderinti du dalykus – ūkininkavimą ir gyvenimą kaime. Smulkieji ir vidutiniai ūkiai turi sudaryti daugumą ūkių.
Nenorime, kad atsitiktų taip, kaip Rusijoje ar Amerikoje – įvažiavus į kukurūzų lauką iš jo išvažiuoji tik po dviejų dienų. Nenoriu, kad Lietuvos kaimas taptų vienu dideliu kukurūzų lauku. Noriu, kad jame būtų išsaugota įvairovė, vienkiemių kultūra. Mūsų ir Vokietijos žemės ūkio ministrų nuomonės dėl smulkiųjų ūkių ateities išsiskyrė, tačiau tai dar nereiškia, kad nuo smulkiojo ūkio bus nusigręžta visoje Europoje.
Šiandien smulkųjį ūkį reikia remti. Galvoju, kad nuo 2020 m. ES paramą reikėtų diferencijuoti. Pirmiesiems 100 ha reikėtų skirti didesnę investicinę paramą, daugiau mokėti tiesioginių išmokų. Vėliau po truputį paramą reikėtų iki tam tikros ribos mažinti. Taip būtų pasiektas didesnis teisingumas. Taigi smulkieji ūkiai turi gauti didesnę paramą, jiems ta parama turi būti skiriama kur kas paprastesne tvarka nei stambiesiems ūkiams.
