Raseinių rajono Šiluvos seniūnijos ūkininkas A.D. prieš kurį laiką bendrovei „Agrovet“ pardavė 6 galvijus. Supirkėjas kiekvienam šių galvijų pritaikė 6 proc. nuoskaitą nuo gyvojo svorio už skrandžio ir žarnyno turinį. Dėl to ūkininkas iš viso neteko apie 1 200 Lt. Tai jį paskatino pasiaiškinti, kokio dydžio svorio nuoskaitas skerdyklos gali taikyti ir ar tokios nuoskaitos yra valstybės reglamentuotos.
Praranda tūkstančius
Tačiau ūkininkas valstybinėse institucijose atsakymo į jam rūpimą klausimą taip ir negavo: nieko jam apie tai nepasakė nei rajono žemės ūkio skyriuje, nei Valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje.
Ūkininkas A.D. kadaise pats yra dirbęs gyvulių supirkėju, bet tada tokių didelių nuoskaitų tikrai nebūdavo: už galvijų skrandžio turinį nuo gyvojo svorio atmesdavo iki 3 proc., kiaulių – iki 4 proc. Tačiau šiandien supirkėjai, supirkdami karves, pritaiko netgi didesnes nei 6 proc. nuoskaitas, o jei gyvulys laikomas tvarte – net 8 proc. Tai, pasak ūkininko, yra tiesiog apiplėšimas viduryje baltos dienos.
Ūkininkas kelia ir daugeliui gyvulių augintojų aktualią pardavimo pagal skerdenas problemą. Iki šiol, jei iškildavo kokių nors nesutarimų su mėsos perdirbimo įmonės skerdenų vertintoju, ūkininkas dėl to galėdavo pasiskųsti Valstybinės veislininkystės įmonės specialistams, kurie per tris dienas išnagrinėdavo skundą. Tačiau nuo šių metų pradžios ši įmonė panaikinta, o tuo, matyt, ir naudojasi nesąžiningi gyvulių supirkėjai.
Taisyklės tik rekomenduoja
VMVT Raseinių tarnybos viršininkui Henrikui Medveckui šios ūkininkų skriaudos yra puikiai žinomos, nes ne vienas su tokiais skundais į juos kreipiasi: „Bet svorio apskaita – ne mūsų kompetencija. Mes galime ūkininką užjausti, paguosti, patarti, į ką kreiptis, bet patys kištis sprendžiant tokius klausimus negalime. Mums rūpi gyvulių sveikata, užkrečiamosios ligos ir pan. Anksčiau dar buvo tokia Kokybės inspekcija, tačiau jos funkcijos po reorganizacijos pakeistos. Šiandien ši įstaiga sprendžia maisto ir ne maisto klausimus, o parduodamas gyvulys yra ne maistas, o jo žaliava.“
H.Medveckas sako, kad gyvulių svorio nuoskaitas reglamentuoja ir įstatymai, yra patvirtintos pardavimo ir pirkimo skerdimui taisyklės, kuriomis skerdyklos turėtų vadovautis. Tačiau tos taisyklės yra ne privalomos, o tik rekomendacinės. Superkant bulius paprastai taikoma mažesnė nuoskaita, karves – didesnė. Nuoskaitos dydis gali priklausyti ir nuo gyvulio laikymo sąlygų. Jei gyvulys bus aplipęs mėšlu, purvu, nuoskaita bus didesnė. Šios taisyklės rekomenduoja už skrandžio bei žarnyno turinį taikyti iki 3 proc. nuoskaitą, jei galvijas mėšlinas – iki 2 proc., jei turi odos defektų – iki 1,5 proc., o jei, tarkime, karvė yra veršinga, – net iki 10 proc. Visos šios nuoskaitos sudedamos ir taip gaunama bendra gyvulio svorio nuoskaita.
Išeitis – sutartys
Be to, dar yra ir 2003 m. vasario 27 d. žemės ūkio ministro įsakymas „Dėl žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo sutarčių“. Bet vėlgi jis yra tik rekomendacinio pobūdžio, kurio, jei nėra ūpo, galima ir nesilaikyti.
H.Medevckas mano, kad ūkininkai tokių nesusipratimų bei nuostolių išvengtų, jei sudarytų pirkimo–pardavimo sutartis: „Iš praktikos žinau, kad ūkininkai, kurie derasi, išsidera. Bet kaip paprastai būna: ūkininkas atveža parduoti gyvulį, o supirkėjas jam kainą diktuoja. Jei nesutinki, vežkis atgal. Žmogelis vežtis nenori, tai ir nusileidžia. Tiesa, dabar vis dažniau patys supirkėjai atvažiuoja gyvulio pasiimti. Ir jei ūkininkas gali pasakyti „Aš tau už tiek neparduosiu, turiu kitą pirkėją“ ar pan., dažniausiai daugiau ir gauna. Žodžiu, kaina – derybų dalykas ir jokios ministerijos ar įstatymai čia nepadės. Bet ką išsiderėjai, būtina sutartyje surašyti.“
Ūkininkai savo nevertina?
Gyvulių supirkėjas S.T. sako, jog dažnai ir patys ūkininkai kalti, kad juos apgaudinėja: „Be abejo, mes, supirkėjai, norime kuo pigiau nupirkti ir kuo brangiau parduoti. Tai yra verslas. Tačiau labai dažnai pasitaiko, kai pardavėją net kviesti reikia, jog jis į svarstykles pažiūrėtų. Girdi, tai akinių neturiu, tai neprimatau. O kartais net pasako: „Žiūrėk nežiūrėjęs, o tu vis tiek apgausi.“
S.T. mano, jog vienintelis būdas išvengti nesusipratimų yra išankstinis abiejų šalių susitarimas (po kiek už kilogramą mokės, kokia ir už ką bus nuoskaita). Viską aptarus, telieka tai įteisinti rašytine sutartimi. „Patikėkite, supirkėjams irgi nėra malonu, kai juos kartais net vagimis apšaukia.“ Yra pavyzdžių, kai gyvuliai prieš pardavimą būna peršerti.
S.T. sako, kad pardavėjas gali rinktis ir objektyvesnį apmokėjimą už parduotą galviją – pagal skerdenos svorį ir kokybę. Deja, pasirinkus tokį atsiskaitymo būdą konfliktų taip pat neišvengiama.
