Lietuvoje kooperacija dar turi daug galimybių plėstis. Tačiau maži proveržiai pastebimi tik tada, kai sumažėja produkcijos supirkimo kainos. Nenuostabu, kad dėl to pastaraisiais metais labiausiai stiprėjo pienininkyste besiverčiantys kooperatyvai.
Mato daug naudos
Žemės ūkio rūmų pirmininkas Bronius Markauskas ir Ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas pabrėžia žmonių tarpusavio pasitikėjimo stoką, sumanių vadybininkų trūkumą. Pasigendama ir aktyvesnių valdžios veiksmų, nes esamų lengvatų ir paramos kooperacijai, matyt, jau nepakanka.
Jau 10 metų Žemaitijoje veikiančio kooperatyvo „Pieno gėlė“ valdybos pirmininkas Andriejus Stančikas sakė, kad kooperatyvas vienija 700 ūkininkų. „Jungtis smulkiuosius ūkininkus paskatino mažos pieno supirkimo kainos, o protesto akcijos dėl vienybės stokos tada naudos nedavė“, – prisimena jis. Pasak A.Stančiko, bendrai parduodant pieną pavyksta išsiderėti palankesnes supirkimo kainas. „Taip pat daug lengviau gauti nuolaidų, kai bendrai perkame trąšas, chemikalus, agrarines paslaugas, kartu lengviau rengti ES paramos projektus“, – pasakojo valdybos pirmininkas.
Pieno kooperatyvai jau užima 20 proc. žaliavinės rinkos, o kooperatyvas „Pienas LT“ ketina pastatyti ir pieno perdirbimo įmonę. Grūdų sektoriuje kooperatyvai užima apie 5–10 proc. grūdų rinkos. Vienas jų – „Lit-Koop“ – įsikūrė pernai Kėdainių rajone ir turi nemažai ambicingų užmojų. Kooperatyvo direktorius Raimondas Zdančius sakė, kad jų nariais tapo 25 javų augintojai.
„Kooperatyve dirba logistikos specialistas, kuris rūpinasi transportu, derliaus nuėmimu. Paskui grūdus patys eksportuojame, – kalbėjo R.Zdančius. – Taip pat importuojame chemikalus, kuriuos kooperatyvo nariai gali įsigyti už savikainą.“ Taip pat žadama ūkininkams teikti juridines paslaugas sudarant sutartis su įvairiais tiekėjais, kad sandoriai būtų naudingi ne tik verslininkams. „Turime planų vienyti pajėgas su panašiais kooperatyvais Latvijoje ir Estijoje“, – ketinimais dalijosi direktorius.
Ketina jungtis ir kooperatyvai
Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) Kooperacijos plėtros koordinavimo centro ekonomistas Gytis Viršilas teigė, kad kitą mėnesį numatytas ne vienas susitikimas tarp kooperatyvų. „Planuojama antro lygio kooperacija, kai bendradarbiauti turėtų jau įsikūrę kooperatyvai“, – kalbėjo G.Viršilas.
Pasak jo, žadama vienyti gyvulininkystės sektoriuje dirbančius žemdirbius. „Mėsinių galvijų augintojai, prieauglį parduodantys pienininkai žada jungtis ir kurti bendrą eksporto sistemą“, – sakė jis.
Taip pat numatyti ir grūdų augintojų susitikimai. Tikimasi, kad sustambėję kooperatyvai taps patrauklesni žemdirbiams.
Žemės ūkio kooperatyvams siūloma aktyviau pasinaudoti esamais Lietuvos kooperatyvų sąjungos sandėliais ir kitomis patalpomis, kur būtų galima išsaugoti ir paruošti žemės ūkio produkciją eksportui ir vietinei rinkai. Lietuvos kooperatyvų sąjungos valdybos pirmininkas Robertas Miliauskas mano, kad į kooperatinės prekybos sistemą įtraukus žemės ūkio kooperatyvus bei kooperatines žemės ūkio perdirbimo įmones, vartotojai būtų geriau aprūpinti natūraliais lietuviškos kilmės maisto produktais, žemdirbiams atkristų dalis produktų realizavimo rūpesčių.
Užsitęsusi jaunystė
Tarpukariu Lietuvoje kooperacija buvo gana stipri. 1936 m. veikė 1 270 kooperatyvų, dabar – vos 200. Po sovietmečio pirmi kooperatyvai ėmė kurtis 1993 m., per metus įregistruojama apie 20 naujų kooperatyvų, tačiau daug jų ir suyra, todėl bendras skaičius ir užimtos žemės ūkio rinkos dalis nedidėja. Sparčiausia plėtra buvo tik kreditų sektoriuje. Dabar veikiančios 67 kredito unijos finansuoja apie 40 proc. žemės ūkio subjektų ir valdo apie 25–60 proc. kaimo vietovių rinkos.
„Žmonės dar nežiūri toli į priekį, susitelkia tik esant nepalankioms žemės ūkiui sąlygoms. Daugelis kooperatyvų nėra dideli, todėl pasitraukus bent vienam kooperatyvas išyra“, – mano G.Viršilas.
Kooperatyvą steigti gali ne mažiau kaip 5 nariai. Valstybės paramą kooperatyvai gali gauti iki penktų savo veiklos metų. Metinė paramos suma priklauso nuo kooperatyvo veiklos metų pardavimo pajamų. Atitinkamai pirmais ir antrais veiklos metais paramos suma negali viršyti 5 proc., trečiais – 4 proc., ketvirtais – 3 proc., penktais – 2 proc. pardavimo pajamų.
Žemės ūkio kooperatyvų asociacijos „Kooperacijos kelias“ vadovas Sigitas Dinaitis mano, kad būtina aiškesnė ir valstybės politika. „Tarpukario Lietuvoje kooperacija buvo labai stipri tik dėl kryptingos valstybės paramos, aiškios strategijos stiprinti žemės ūkio sektorių tarptautinėje rinkoje, – aiškino jis. – To neturime dabar, todėl kooperacija tebegyvena nuolatinėje jaunystėje.“
S.Dinaitas pastebi, kad kitose ES šalyse kooperatyvai užima didžiausią žemės ūkio gamybos, perdirbimo ir prekybos rinkos dalį. Stambiausiųjų Vakarų Europos kooperatyvų prekių ženklus matome ir Lietuvoje – tai draudimo, agrarinių paslaugų, prekybos sektoriuose veikiančios atstovybės.
