„Per 20 metų išaugo didelis atotrūkis tarp stambiųjų ir smulkiųjų ūkininkų. Dėl netinkamai vykdomos politikos kaimas nustekentas, darbingi gyventojai lenkia nugaras užsienio ūkiuose, užuot auginę produkciją Lietuvos vartotojui. Tačiau neišvengiamai teks taisyti klaidas ir remti smulkius ir vidutinius ūkius“, – įsitikinęs Lietuvos šeimos ūkių sąjungos tarybos pirmininkas Vidas Juodsnukis.
Parama tik saujelei ūkininkų
Anot Šeimos ūkių sąjungos lyderio, šalyje nėra aiškių kriterijų, pagal kuriuos būtų galima apibrėžti „smulkaus“, „šeimos“, „vidutinio“ ir „stambaus“ ūkio sąvokas. Ūkių klasifikacija būtų reikalinga ne tik apibrėžiant juos, bet ir planuojant finansinę paramą žemės ūkiui.
„Lietuvoje išskirtinai stambėjo ūkiai. Pas mus iki 400 ha dydžio ūkis vadinamas vidutiniu, o, pavyzdžiui, Vokietijoje per 200 ha ūkis jau laikomas stambiu“, – feodalizmo apraiškas šalies žemės ūkyje mato V.Juodsnukis.
Ūkininkų registre registruota apie 100 tūkstančių ūkių, iš jų, pasak Šeimos ūkių sąjungos tarybos pirmininko, didžioji dauguma nė karto negavo investicinės Europos Sąjungos ir šalies biudžeto paramos.
„Lietuvoje 600–700 stambių ūkių valdo apie 40 proc. dirbamų žemių. Tokie ūkiai ne kartą pasinaudojo investicine parama, o kiti liko prie suskilusios geldos. Bet juk ES parama skirta visam Lietuvos žemės ūkiui vystyti“, – apmaudavo V.Juodsnukis.
Šeimos ūkių sąjungos vadovas pripažįsta, kad tik pastaraisiais metais, kai atsirado supaprastinta tvarka gauti ES paramą, investuoti į ūkius sugebėjo ir mažesni ūkininkai. Tačiau, anot jo, šiomis galimybėmis puolė naudotis ir stambieji.
Lenkia nugaras svetur
„Kiek važinėjame po Europą, matome, kad ten vyrauja vidutiniai ūkiai. Štai kaimyninėje Lenkijoje vykdoma tokia žemės ūkio politika, kuri visokiomis priemonėmis skatina mažųjų ūkių pajamas. Lenkai net riboja tiesioginių išmokų dydžius stambiems ūkiams“, – aiškino V.Juodsnukis.
Šeimos ūkių sąjungos vadovas apgailestauja, kad šalyje taip ir neišplėtota smulkių ūkių kooperacija, nors valdžia deklaruoja, kad tam skyrė nemažus pinigus.
Smulkieji ūkininkai dažnai sulaukia priekaištų dėl pasyvumo ir negebėjimo susitarti. V.Juodsnukiui atrodo, kad tokie priekaištai nėra visai pagrįsti. Anot jo, nereikėtų ūkininkų smerkti dėl neveiklumo, nes neturint pajamų kooperatyvų neįsteigsi ir neišlaikysi. Kooperacija nesuinteresuoti žemės ūkio produkcijos perdirbėjai taip pat rasdavo būdų, kaip stabdyti žemdirbių vienijimosi procesą.
Pastaraisiais metais išaugusi nedideliuose ūkiuose pagamintų produktų paklausa rodo, kad šeimos ūkiams nišų yra.
„Paklausa yra, tačiau nebėra, kam dirbti žemę. Kaimo gyventojai išblaškyti, lenkia nugaras svetimų šalių ūkiuose, nors galėtų darbuotis savo krašte. Lietuvoje apie 400 tūkst. ha žemių dirvonuoja, o lietuviai valgo lenkiškas daržoves, obuolius, mėsą“, – nusivylęs V.Juodsnukis.
Perspektyva ekologiškai produkcijai
Dėl Lietuvoje plėtojamos intensyvios chemizuotos žemdirbystės kritikos politikams negaili ir tausojančiąją bei ekologinę žemdirbystę skatinančios „Tatulos programos“ vadovas Almonas Gutkauskas.
Ne kartą ekologinės žemdirbystės propaguotojas yra sakęs, kad Lietuvos kaimą ir šeimos verslą naikina stambūs ūkiai, kurie gamina chemizuotą produktą ir kuriems skiriami ES milijonai.
A.Gutkauskas įsitikinęs, kad šalies žemdirbystės perspektyvas reikėtų sieti su šeimos ūkiais, ekologiška produkcija. Lietuvai, kaip mažai šaliai, tai būtų išskirtinumas.
„Jei Vyriausybė prieš keliolika metų būtų patvirtinusi „Tatulos“ siūlomą kryptį, kuri skatina šeimos ūkį, šeimos verslą, krautuvėles, turgelius, muges, dabar Lietuvos kaimas būtų kitoks“, – pareiškė A.Gutkauskas.
Šeimos ūkiams reikia išskirtinumo
Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI) Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas Albertas Gapšys sutinka, kad remiant stambius ūkius lazda galbūt buvo perlenkta.
Tačiau, anot jo, ūkių stambėjimas neišvengiamas norint konkuruoti ES rinkoje.
„Jei neturėsime stiprių ūkių, mus gali nukonkuruoti kaimynai. Todėl stambiuosius reikia remti. Bet stiprinant didžiuosius nereikėtų pamiršti ir smulkiųjų“, – sakė A.Gapšys.
LAEI rinkotyros specialistas pastebėjo, kad ir stambiesiems, ir smulkiesiems ūkininkams skiriamos tiesioginės išmokos, kurios sudaro apie pusę ūkių gaunamų pajamų ir yra gana svarus indėlis. Anot A.Gapšio, investicinės paramos panaudojimas priklauso nuo kiekvieno ūkininko aktyvumo ir turi būti labai pasvertas. Dalis ūkininkų, kurie investavo ne pagal savo jėgas, atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje.
LAEI rinkotyros specialisto teigimu, stambieji netrukdo kurtis smulkiems šeimos ūkiams, tik pastariesiems reikia pasistengti rasti tinkamą nišą rinkoje.
„Stambus ūkis gamina prekinę produkciją, siekia masto ekonomijos, o smulkusis privalo ieškoti išskirtinumo. Mažam ūkiui dalyvauti pramoninėje gamyboje netikslinga ir ekonomiškai nenaudinga. Gaminant išskirtinį produktą sukuriama didesnė pridėtinė vertė, kuri šeimos ūkiui užtikrina pragyvenimą“, – aiškino A.Gapšys.
Remiantis prieš keletą metų LAEI atlikto tyrimo duomenimis, šeimos ūkis, besiverčiantis pienininkyste, galėtų išgyventi minimaliomis sąlygomis, jei laikytų ne mažiau kaip 10 karvių. Daugiau pajamų atsirastų, jei tokiame ūkyje pieno produktai būtų gaminami ir realizuojami rinkoje.
„Pavyzdžių, kai ūkininkai pradėjo kurti paklausius produktus, yra. Tik reikia suprasti, kad ne kiekvienas gali sukurti šeimos ūkį, kuris turėtų savo išskirtinumą“, – pabrėžė rinkotyros specialistas.
Prioritetai mažesniam ūkiui
Mindaugas Kuklierius, žemės ūkio viceministras
Kaimo plėtros 2007–2013 metų programos parama dabar daugiau orientuojama į smulkų ir vidutinį ūkį. Su socialiniais partneriais sutarėme, kad būtent tam būtų taikomi prioritetai. Kita problema, kad smulkieji nesiryžta skolintis, nes ES parama kompensuoja tik dalį investicijų. Drąsiau elgiasi jaunesni ūkininkai.
