Sodas pilnas priešų – tai ir vikšrai, ir paukščiai, ir amarai, ir net kaimynai, kurių avietės išplinta į jūsų rožyną. Visa vasara prabėga bekovojant. Tačiau ar iš tiesų aplinkui vien tik priešai?
Apie darną gamtoje
Gyvūnai, mintantys augalais, moksliškai vadinami fitofagais. Nors augalui ne į sveikatą, kad jis valgomas, tačiau be vikšrų ir į juos panašių gyvių negalėtume mėgautis žiedų įvairove: juk būtent dėl vabzdžių ir kitų apdulkintojų augalai evoliucionavo nuo kuklių žalių šakelių iki nuostabių žiedynų.
Reikėtų ieškoti gilesnės priežasties, kodėl medį apniko vikšrai ar straubliukai: galbūt augalas jau seniai serga arba auga vietoje, kur pažeista ekologinė pusiausvyra. Kai tokia pusiausvyra yra, puikiai dera net apleisti sodai, o kur jos nėra, visos pastangos tuščios, sodas kenčia nuo ligų ir kenkėjų.
Ne veltui prieš kelis dešimtmečius atsirado ir sėkmingai plinta organinės žemdirbystės idėjos. Jų šalininkai apsieina be pesticidų, nešienauja ir nedegina žolės, atsisako angliškos vejos.
Žiedai šaukiasi pagalbos
Naktį į lango stiklą plakasi gauruotas drugelis. Veikiausiai tai pelėdgalvis – gausiausios drugelių šeimos (per 20 tūkst. rūšių) atstovas. Dauguma pelėdgalvių pilki ar rusvi, nors pasitaiko ir įdomesnių atspalvių – žalių, raudonų ir net rausvų. Šiai šeimai priskiriamas ir didžiausias pasaulyje drugys agripinas (Thysania agrippina). Šis Centrinės ir Pietų Amerikos drugys išskleistais sparnais siekia 30 cm.
Sodininkai pelėdgalvius laiko kenkėjais, tačiau iš tikrųjų kiekvienos rūšies vikšrai specializuojasi: vieni minta dobilų lapais, kiti – lipikais, treti – varpiniais augalais. Mūsų laukuose vienas labiausiai paplitusių pelėdgalvių yra žiemkentinis dirvinukas. Jo vikšrai pažeidžia kopūstų, pomidorų ir kai kurių kitų augalų stiebus, stiebagumbius.
Nebloga profilaktine kovos su šiais kenkėjais priemone gali tapti sklypą juosiančios gyvatvorės. Šioje juostoje nešienaujant, ilgainiui įsivyrauja ekologinė pusiausvyra: apsigyvena paukščiai, rupūžės, ežiai, vorai, vabzdžiai grobuonys (auksaakių, boružių, žygių lėliukės) – gyviai, kurie minta vikšrais, amarais ir kitais kenkėjais.
Smėlinės amofilos (Ammophila sabulosa), parazitiniai plėviasparniai – taip pat puikūs sodo gynėjai. Jie į vikšrus deda savo kiaušinėlius.
Suaugę vabzdžiai, kaip ir žiedmusės bei bitės, minta nektaru. Todėl labai svarbu sklype turėti nektarą teikiančių augalų (krapų, kraujažolių, garstyčių, mėtų) ir nenaudoti pesticidų. Gal ir keista, bet jie pirmiausia veikia plėšriuosius vabzdžius – šie yra imlesni aplinkos pokyčiams. O štai fitofagai greitai pripranta prie „chemijos“ ir toliau dauginasi.
Įdomu, kad ne visi augalai pasiduoda fitofagams. Kilus pavojui, įspėjimo signalą gavusios šakelės priešą pasitinka išskirdamos vikšrams nemalonias medžiagas, o kiti augalai ima skleisti lakiąsias medžiagas, kurios vilioja grobuones vapsvas.
Siurbia kraują
Yra daugiau kaip 150 tūkst. rūšių drugių, apie pusė jų priskiriamos kandims. Beje, jų esama nepaprastai gražių: auksinės, sidabrinės spalvos, su keistomis ataugomis ant galvos ir didžiuliais ūsais.
Augalams kenkiančios kandys visai nepanašios į spintose besiveisiančius pilkus drugius. Kai kurios žavi raudona spalva ar forma, pavyzdžiui, pirštasparniai. Šių uodo dydžio vabzdžių sparnai primena išskleistus pirštus. Pasaulyje jų yra apie tūkstantį rūšių; Lietuvoje aptinkamos 42.
Smulkiųjų drugių ir kitų fitofagų vikšrų antpuolio galima išvengti naudojant įvairius atbaidančius biopreparatus. Keletą kartų per sezoną augalai gali būti purškiami krienų, bitkrėslių, tabako, česnakų, svogūnų lukštų, apelsinų žievelių ar varnalėšų lapų antpilais ir nuovirais. JAV kai kurių rūšių pirštasparnių vikšrai naudojami kovai su piktžolėmis.
Kultūriniams augalams kenkia tik kai kurie vikšrai, o kiti, priešingai, padeda mums (pvz., dilgėlinio ugniuko vikšrai puola dilgėles). Patys drugiai yra gana taikūs, minta nektaru, vaisių sultimis ir sula, gyvulių gleivėmis bei mėšlu, o kiti visai nesimaitina ir gyvena vos porą savaičių.
Tiesa, yra išimčių – drugiai vampyrai. Beje, jie infekcijų neplatina, nelabai skausmingas ir jų įkandimas. Tai pelėdgalvių šeimos atstovai Calyptra. Daugelis rūšių veisiasi Azijos tropikuose, minta buivolų krauju. Lietuvoje turime vigrinį žieminuką (Calyptra thalictri).
Vampyrai yra tik patinėliai, o patelės pirmenybę teikia vaisių sultims. Kraujo reikia gyvūnams, nuėjusiems ilgą evoliucijos kelią. Neverta baimintis, kad vieną dieną jie staiga puls gerti mūsų kraują.
Vabalai ne tik blogiukai
Prastos nuomonės sodininkai ir apie vabalus: visokius sprakšius, grambuolius.
Sprakšiai – nedideli liekni vabalai, sugebantys aukštai iššokti ir apsiversti ore. Jų lervos gyvena dirvoje ir puvėsiuose, o kai kurių rūšių lervos pažeidžia bulves, burokėlius, salotų šaknis. Sprakšius paprastai pavyksta įveikti įvairiomis liaudiškomis priemonėmis, pavyzdžiui, sodinant bulves į duobutes padedant smulkios pašvinkusios žuvies. Tačiau dar baisesnis šių gyvių priešas yra žygiai. Šių juodų su metaliniu spindesiu vabalų būna tiek smulkių, tiek ir gana stambių (pvz., sodinis puošniažygis – Carabus hortensis – užauga iki 3 cm). Daugelis žygių ir jų lervutės (juodi „kirminėliai“) – grobuonys, galingais žandikauliais. Vienos rūšys specializuoja maitintis šliužais ir sraigėmis, kitos – smulkiais vikšrais. Dirvą laistant pesticidais, mūsų draugai žygiai žūva pirmiausia.
Paprastieji grambuoliai, dar vadinami karkvabaliais, sodui retai padaro didesnės žalos (minta lapais, ypač mėgsta beržo), tačiau didelės baltos riebios jų lervos gali visiškai sunaikinti medžio šaknis. Purenant ir perkasant žemę, lervos atsiduria dirvos paviršiuje, tampa lengvu paukščių grobiu. Tiesa, paukščius reikia atvilioti – pasodinti gyvatvorių, iškelti inkilų, padaryti drevių, įrengti girdyklų ir maudyklų sparnuočiams. Norint lervų atsikratyti sparčiau, galima pasitelkti biopreparatus, kurie yra mažiau kenksmingi žmogui bei aplinkai už pesticidus.
Kai kada kovoti su fitofagais padeda ir įvairūs augimo stimuliatoriai, kurie augalus paverčia atsparesnius, sveikesnius.
Blakės prieš blakes
Augalus plaunant galinga vandens srove, taip pat pavyksta kovoti su fitofagais – daugelį vabzdžių vanduo nuplauna, o ir gėlės būna švarios. Nors ir keista, nešvarius augalus su sausomis mirusių kenkėjų išnaromis labiau puola amarai.
Į amarų koloniją dažnai įsisuka parazitinės vapsvos, kurios į lervučių kūnelius deda kiaušinėlius. Tačiau jeigu ant augalų jau yra amarų lavonėlių, vapsvos jas aplenkia, matyt, manydamos, kad augalą užėmė kitos gentainės. O amarai tyčia save apsupa lavonėliais – tokią išvadą padarė Janiko Utremano vadovaujama mokslininkų grupė iš Vakarų Prancūzijos žemės ūkio ir maisto pramonės instituto.
Gero žodžio nusipelno ir blakės. Mūsų sodams ir laukams pastebimai kenkia tik kai kurios – žolinės blakės, blakės vėžliukai ir skydblakės, o dauguma kitų blakių yra visiškai nekenksmingos. Blakės augalus ne graužia, o čiulpia jų sultis. Tačiau kiekvienai blakei-fitofagui yra plėšri blakė. Šie grobuonys kartu naikina erkes, tripsus, žievėgraužius tipofagus, baltasparnius. Tai blakės plėšrūnės (Reduviidae), grobuoniškos blakės (Anthocoridae). Daugelis blakių-fitofagų nesirūpina palikuonimis, todėl parazitiniai vabzdžiai nesunkiai sunaikina jų kiaušinėlius. Kai kurie skydamariai vis dėlto rūpinasi savo vaikučių ateitimi: patelės pridengia kiaušinėlius ir lervutes savo kūnu, o kojomis veja priešus.
Kiekvieno vabzdžio gyvenime yra daug sudėtingo ir nuostabaus, todėl prieš nusprendžiant naikinti ar ne vertėtų savo priešą pažinti iš arčiau. Nesigilinant, kas yra kas, sunaikinama viskas, kas tik pakliūva.
