„Namas – mano statiniui gal kiek per skambus pavadinimas. Aš jį vadinu nameliu“, – kuklinasi moteris.
Rąstų namelis nedidelis. Vos penkiasdešimt kvadratinių metrų. Ar vienam žmogui daug reikia? O.Drobelienė buities nesureikšmina. Dušas, patogi lova, talpi knygų spinta, šiluma ir jauki namų dvasia. Tačiau ekologiškame dviejų aukštų rąstų namelyje moteris įsirengė visus būtiniausius patogumus.
Bedvasiai namai
„Nei šiuolaikinės medžiagos, nei naujausios technologijos, nei moderniausi dizainerio sprendimai nepakeis to paprasto rąsto ar savo rankomis paklotų ir sėmenų aliejumi padengtų grindų“, – tikina Margionyse gyvenanti moteris.
Yra namų, kuriuose Ona negalėtų gyventi. Jai ne kartą teko nakvoti šiuolaikiniuose, originaliai įrengtuose būstuose. Kas kartą pabudusi ryte apsidairydavo ir pagalvodavo „ką veikti tokiuose namuose?“
„Ilgą laiką kaimo žmogus bėgo pats nuo savęs. Po sovietmečio išlaisvėjo, panoro gyventi miestietiškai, prisistatė betoninių dėžučių, stiklinių akvariumų ir pasijuto juose įkalintas. Atrodo, nieko ten netrūksta: spalvos dera, šviesos šaltiniai įrengti tobulai, baldai – aukščiausios klasės, tačiau gyventi ten nesmagu. Pereini per tokį namą, tarytum per galeriją, ir dairaisi jaukesnio kampo“, – sakė O.Drobelienė.
Prieš Kalėdas medis miega
Dzūkijoje dar yra išlikę tik kirviu statytų pastatų. Namo statybai buvo rengiamasi iš anksto. Mediena ruošiama itin rūpestingai.
„Atėjęs girion, dzūkas jai „pasikloniodavo“, o paėmęs į rankas kirvį atsiprašydavo. Baigęs darbus, padėkodavo, prižadėdavo iškirstus medžius atsodinti. Mišką ruošdavo tik žiemą – tada miegančiame medyje mažiausia drėgmės, džiūdamas jis neskilinėja. Rąstus nužievindavo, suposmuodavo jir per vasarų palikdavo dziūt. Rudenį, nutaikį laiko tarp darbymetės, ovaš palengvėjusį, veždavo namo“, – apie rąstų paruošimą dzūkiškai pasakojo etnografė O.Drobelienė.
Jos namelis pastatytas senuoju būdu, rąstai vinimis netvirtinami. Jie sunerti, kur reikia buvo išgręžiama ertmė ir kalamas medinis pleištas.
Sunarstytų rąstų namelis stovėjo porą metų. Rąstai taikėsi, gludinosi vienas prie kito.
„Būdavo speiguotą žiemos naktį išeinu į kiemą ir girdžiu, kaip rąstai pokši, dunksi, aimanuoja. Įstačiau laikinas duris, virš jų palikau sprindžio pločio tarpą. Pati tas duris susikaliau. Mano namelis porą metų gyveno, vaikščiojo, kol plyšio virš durų neliko“, – prisimena O.Drobelienė.
Už talką atlygis – talka
Ilgą laiką Onutė domėjosi statybomis, kalbėjosi su meistrais, patarimus kaupė.
„Pasielgiau kaip tikra dzūkė – viską dariau pati, sau ir savo vaikams. Dzūkas niekada neturėjo laisvų pinigų, už kuriuos galėtų darbo jėgą samdytis. Jis visada viską darė pats. Tačiau yra darbų, kurių negali atlikti vienas žmogus, ypač viena moteris. Ne mano jėgoms buvo sukirsti namelį. Dzūkai į talką visada kviesdavosi kaimynus. Sueidavo pusė kaimo. Kai iškeldavo vainiką, šeimininkai atsilygindavo gardesniu valgiu. Kitais metais kitam kaimynui pagelbėdavo talkoje. Dzūkai taip ne tik namus statė, bet ir linus rovė“, – aiškino gerai papročius žinanti etnografė.
Penkiasdešimties kvadratinių metrų namelis – dviejų aukštų.
„Tiksliau, namelis su perdanga, nes pirmojo aukšto erdvės aklinai neuždariau. Pakyli laiptais ir gali matyti, kas apačioje darosi. Viršuje įsirengiau miegamąjį ir kampelį kūrybai. Balkonėlyje kavą gersiu ir saulę kas vakarą lydėsiu“, – džiaugėsi šeimininkė savo sprendimais.
Balkonėlio apdailą Onutė padarė savo rankomis. Staklėmis išpjaustė dzūkiškus ornamentus. Beje, ji pati pagamino visus baldus.
„Draugai padovanojo šešias lentas. Dvi ąžuolines, keturias uosines. Kietos, labai dailios faktūros. Supjoviau staklėmis rėmelius, įstiklinau. Daug domėjausi, nesigėdijau sustoti prie statomo namo ir klausinėti meistrų įvairiausių dalykų. Jie man patarimų negailėjo. Tada važiuodavau pirkti specialaus pjūklo, grąžto, kalto ar dar kokio įrankio. Beje, paklausiau patarimų ir įsigijau labai patogius daugiafunkcius įrankius. Pakeiti vieną detalę, ir daryk kitą darbą“, – pasakojo moteris, kaip jai sekėsi medį sulyginti, suleisti, suklijuoti.
Mažai erdvei – maži daiktai
Namelyje – visi patogumai. Minimalioje erdvėje įrengtas dušas, tualetas. Virtuvėle vadinamas maisto gamybos kampas priglaudė Onutės rankomis pagamintas spinteles, darbastalį. Čia pat reikėjo įtalpinti ir kriauklę, ir šaldytuvą.
Namelis apšildomas krosnele. Antikvarinę ketaus krosnelę O.Drobelienei sūnus parvežė iš Švedijos.
Namelio grindų Onutė nenorėjo lakuoti. Natūralų medį ištepė sėmenų aliejumi. Pušų grindys įgavo gintarinę spalvą, išryškėjo medžio faktūra.
Namelis – ekologiškas. Jame – vien medis. Net vonios kambaryje šeimininkė nepanoro plytelių klijuoti.
Ar drėgmė nepakenks?
„Tai juk ne baseinas. Sienas pastačiau iš presuotos medžio drožlių plokštės, išpjausčiau ertmes, nudažiau. Išėjo puikiausia sienelė su mažais langeliais. Kai maudausi dušo kabinoje, langeliuose žvakes uždegu. Tiesa, kadangi gyvenu žinių visuomenėje, tai dušo kabiną pirkau su radijo imtuvu. Juokauju, žinoma. Pirkau tą dušinę, nes pasitaikė puikios nuolaidos“, – pasakojo O.Drobelienė.
Kaip apsaugoti grindis nuo drėgmės, kad pelėsis neįsimestų, Onutei patarė specialistai. Nusipirko įvairiausių medžiagų, ištepė, užsandarino, net uodas nepralys.
Pirštus nusidaužė kaldama grindis
Sienų O.Drobelienė nešiltino. Tikisi, kad 22 centimetrų storio rąstai apsaugos ją ir šalčiausią žiemą. Labiausiai šaltis skverbiasi per apačią, tad O.Drobelienė sudėjo labai geras lentas, apšiltino grindis. Šiluma išgaruoja ir per blogai užsandarintą stogą, tad savo nameliui šeimininkė uždėjo labai šiltą kepurę, pasirūpino, kad stogas kvėpuotų, kad kondensatas nesikauptų, bet ir iš lauko sklindančio šalčio nepraleistų.
Kiekviena stogo lenta jos rankomis nuglostyta, nubrūžuota rankiniu šlifuokliu.
„Dažnai nežinodama, kaip vadinasi įrankiai, parduotuvėje aiškindavau, kokius darbus darysiu – šlifuosiu, gręšiu, suksiu, šakelę gražinsiu ar kinivarpų paženklintą vietą ryškinsiu. Pardavėjai patardavo, kokius įrankius pirkti, kokie dažai, lakas ar antiseptikai tinkamiausi. „Žiūrėk, ir vėl ta boba atėjo, kuri namus statosi“, – šnibždėdavosi statybinių medžiagų parduotuvės konsultantai. Iš visų pakampių jaunuoliai išlįsdavo manęs pažiūrėti. Ne visi Varėnos, Druskininkų ir Alytaus statybinių medžiagų parduotuvių konsultantai išmanė apie statybas. Jauni dar“, – prisiminė patirtį O.Drobelienė.
Moteris prisipirko tiek įrankių, kad dabar galėtų antrą namą statyti arba dirbti konsultante.
Kas buvo sunkiausia?
„Labiausiai pirštus nusidaužiau kaldama grindis. Darbas nuobodus. Aš nepirkau aukščiausios kokybės lentų, maniškės buvo pasiraičiusios, pasikreipusios. Reikėjo jas gerai sutraukti, pristumti, pritvirtinti. Nelengvas darbas moteriai. Kaliau vinis, dariau pleištus. Vėliau draugai pasakė, kad yra plastikinių pleištų. Kebliausia buvo naudojant metalinį kaltuką sukalti į grindis vinių galvutes. Neturėjau įgūdžių, tad nagus nusidaužiau taip stipriai, kad ir dabar jie mėlyni. Žodžiu, kiekvienas darbas man buvo savotiškas atradimas, kol įrankiai man pakluso ir aš juos pradėjau valdyti, o ne jie mane“, – juokėsi moteris.
Pačiu dulkiniausiu darbu ji vadina rąstų šlifavimą.
„Dariau tai, kol durų ir langų nebuvo, tačiau medžio dulkių sočiai prisikvėpavau. Tai buvo pats pirmas ir pats bjauriausias darbas. Statybos labai užsitęsė, tačiau dulkių iki šiol pamiršti negaliu. Kai sienas šlifavau švitriniu popieriumi, tai jau akinukus ir kaukę užsidėjau. Raumenys po darbo skaudėjo nuo tos vibracijos. Kai neįgudusia ranka spustelėdavau smarkiau, iškabindavau medžio daugiau nei reikia. Tekdavo vėl tiesinti, lyginti tuos įdubimus. Nedidelis tas mano namelis, tačiau šitų dulkinų darbų ilgai neįstengsiu pamiršti“, – sakė etnografė iš Margionių.
Kaina – ne paslaptis
Langus meistrai padėjo sudėti. Tvirti, sandarūs, stiklo paketo mediniais rėmais langai – nestandartiniai. Jie buvo pagaminti pagal O.Drobelienės matmenis.
„Langai – bene brangiausias pirkinys. Nors, ne, brangiausiai kainavo pamatai, rąstai ir jų rentimas. Dvylika tūkstančių suplojau. Jeigu pasakyčiau, už kokią sumą pastačiau savo mažą jaukų namelį, niekas nepatikėtų“, – intriguoja moteris.
Tai pasakykite.
„Jokia čia paslaptis. Kainavo jis man apie 30 tūkstančių litų. Pamatai, namas apšiltintas, suvesta kanalizacija, žodžiu, – rimtas gyvenamasis namas. O kad jo plotas nedidelis, tai – kiek man vienai reikia?“ – atviravo O.Drobelienė.
Negi jūs, graži moteris, tarp tų miškų žadate ir nugyventi?
„Kol turiu darbą mieste, važinėsiu. Tačiau miestas nėra mano stichija. Koncertai, parodos, teatras, draugai – viskas šiais laikais ranka pasiekiama. Vargina mane miestas. Traukia Margionys, žinau, kaip čia save realizuoti galiu“, – šypsosi etnografė.
