Sumenkusi karvių produktyvumo kontrolė, masiškas veršelių eksportas, besaikė galvijų holšteinizacija, augintojų vieningumo stoka – tai tik nedidelė veislininkystės, kuri yra gyvulininkystės plėtros pagrindas, problemų dalis.
Vietos veislės užleidžia pozicijas atvežtinėms
„Visi veislininkystės sektoriai gauna didelę valstybės paramą, o 20 metų rezultatai nėra geri. Mūsų galvijai užleido pozicijas atvežtinių veislių gyvuliams, o valstybinės veislininkystės įmonės – užsienio kompanijoms. Tai parodo, kad dabartinis veislininkystės modelis toliau gyvuoti negali“, – „Valstiečių laikraščiui“ tvirtino žemės ūkio viceministras Aušrys Macijauskas.
Pasak žemės ūkio viceministro, Lietuvoje, palyginti su kitomis Europos Sąjungos (ES) valstybėmis, veislininkystė remiama solidžiai. „Pieno tyrimų laboratoriją, karvių produktyvumo kontrolę beveik išlaiko valstybė, kilmės knygoms tvarkyti asociacijos taip pat gauna paramą ir kt.“ – aiškino A. Macijauskas.
ES šalyse senbuvėse ar, pavyzdžiui, Estijoje, veislininkystė yra ūkininkų rūpestis, taip pat ir didžioji dalis išlaidų yra iš jų kišenės.
„Mūsų viena didžiausių bėdų – susiskaldę ūkininkai. Pavyzdžiui, Danijos, Švedijos, Suomijos ūkininkai valdo vieną veislininkystės kompaniją, o pas mus daugybė asociacijų. Užsienio augintojai pripažįsta bendro darbo privalumus ir naudą“, – ūkininkų vieningumo pasigenda A.Macijauskas.
Įmones – į ūkininkų rankas
Galvijų augintojų asociacijų atstovai sutinka, kad veislininkystės procesus turėtų kontroliuoti patys ūkininkai. Tačiau pastebi, kad tokį modelį reikėjo pradėti įgyvendinti kur kas anksčiau. Dabar ūkiai silpni, nepakankama ir valstybės parama.
Anot Lietuvos juodmargių galvijų gerintojų asociacijos tarybos pirmininko Vytauto Vasiliausko, valstybės veislininkystės įmonės turėtų pereiti ūkininkų žinion.
„Daug veislininkystės klausimų sprendžia asociacijos. Bet bėda ta, kad mes esame priklausomi nuo valstybės rėmimo, o asociacijų nariai dar neįvertina savivaldos reikšmės“, – tvirtino Lietuvos žalųjų galvijų gerintojų asociacijos (LŽGGA) vadovas Jonas Lingys.
Pasak LŽGGA vadovo, pasimokyti reikėtų iš estų ūkininkų, kurie patys tvarko visus veislininkystės reikalus. „Estai intensyviai plėtoja spermos gamybą ir vykdo bulių pagal palikuonių produktyvumą tikrinimą. Šie darbai pas mus baigia sužlugti. Be to, estai įsiveža 20 proc. spermos, o kitą dalį sudaro vietinės selekcijos veislinė medžiaga. Mūsų šalyje situacija priešinga – 80 proc. spermos įsivežame, o tik 20 proc. paruošiame vietoje“, – apmaudavo J.Lingys.
Valstybinės gyvulių veislininkystės priežiūros tarnybos viršininkas Arūnas Jurgaitis tvirtino, kad Lietuvai sunku konkuruoti su kitomis šalimis, kuriose galvijų populiacija kur kas didesnė. „ Sunku atlaikyti konkurenciją, bet savo bulius privalome vertinti ir turėti Lietuvoje išaugintų veislinių gyvulių“, – aiškino tarnybos vadovas.
Neįvertina veislininkystės svarbos
Per sunkmetį kai kurie augintojai atsisakė karvių produktyvumo kontrolės, nes nebeišgalėjo susimokėti už paslaugas. Pasak J.Lingio, prie gero neveda ir ūkininkų taupymas pasirenkant pigesnę veislinę medžiagą, masinis veršelių eksportas. „Dabar Lietuvoje yra veislinių telyčių deficitas, o jų paklausa tiek vidaus, tiek užsienio rinkose – milžiniška. Reikėtų pasimokyti iš kitų šalių, kuriose pieno ūkių pajamos gaunamos ne tik už parduotą pieną, bet ir auginamus veislinius galvijus. Mūsų valstybėje nėra registruotų susirgimų pavojingomis ir greitai plintančiomis užkrečiamosiomis ligomis, todėl mūsų veisliniais galvijais domisi Rusija, Baltarusija, Kazachstanas, Uzbekija, o pastaruoju metu jų ieško turkai. Tačiau mes negalime tiek pasiūlyti, kiek norėtų pirkti“, – apgailestavo LŽGGA vadovas.
Pastebima, kad šalyje apleista lietuviška genetika paremta veislininkystė, nyksta lietuviškos juodmargės. „Holšteinizuodami padidinome karvių produktyvumą, tačiau pablogėjo pieno kokybė, ypač baltymingumas. Gal būtų teisingiau gerinti lietuviškas juodmarges. Holšteinizacija nėra blogai, bet iki tam tikros ribos. Holšteinų produktyvumas yra didesnis, tačiau tokie galvijai gyvena trumpiau, jie lepesni, jiems reikia geresnės kokybės pašarų“, – aiškino V.Vasiliauskas.
Ūkininkams per sunki našta
Ir asociacijų, ir Žemės ūkio ministerijos atstovai tvirtina, kad veislininkystės procesais turi rūpintis ūkininkai, tačiau kyla klausimas, ar jie pajėgūs išlaikyti tą naštą. Vakarų Europos šalyse susiklostė kitokie santykiai tarp žemės ūkio produkcijos gamybos, perdirbimo ir prekybos. Daug kur perdirbimo įmones valdo ūkininkai, todėl jų pajamos ir galimybės pranoksta mūsiškių.
Pasak J.Lingio, pieno gamintojai kenčia nuo kainų svyravimų. „Prieš metus pieno kainos buvo nukritusios net iki pusės lito už kilogramą. Tai daug ką sužlugdė ir atsiliepė asociacijai“, – aiškino LŽGGA vadovas.
A.Macijauskas sutinka, kad ūkininkams nėra lengva esant dabartiniams santykiams tarp gamintojų, perdirbėjų ir prekybininkų. „Parama veislininkystei reikalinga, tačiau ūkininkai turėtų suprasti, kad ir jie patys turi būti atsakingi ir suinteresuoti veislininkystės procesu bei rezultatais“, – tvirtino žemės ūkio viceministras.
J.Lingys apmaudavo, kad ūkininkai daug neteko praradę žemės ūkio produkcijos perdirbimo įmones. „Yra šansų neprarasti veislininkystės, galvijų genetikos gerinimo sektoriaus. Bet tai priklauso ir nuo valdžios palaikymo. Ir Žemės ūkio ministerijos, ir asociacijų, ir mokslo atstovai kartu turi nuspręsti, kaip gerinti veislininkystės darbą“, – įsitikinęs LŽGGA vadovas.
