Drevinės bitininkystės atkūrimo entuziastas Vytautas Tamulevičius gyvena etnografiniame Musteikos kaime. Dzūką, turintį įdomios patirties, susiranda ir medaus valgytojai, ir bitininkai, ir mokslininkai.
Žmonės nuo Velykų laukia Vytauto Tamulevičiaus medaus. Namuose jis neužsilaiko, pirkėjų ieškoti nereikia. Vienas verslininkas kasmet po šešis trilitrinius stiklainius pasiima.
Senasis bitininkas gerą vardą brangina. Medų parduoda tik savo paruoštuose stiklainiuose. Jie turi būti ne tik švariai išplauti, bet ir išgarinti ar iškaitinti, sterilūs.
Aviliai – savo rankomis
Musteikos bitininkas laiko apie 40 bičių šeimų. Dauguma jų – sodyboje. Aviliai tvarkingai išrikiuoti, nudažyti geltonai, mėlynai, baltai – tomis spalvomis, kurias skiria bitės.
„Pagal spalvas jos atpažįsta savo avilius. Jeigu staiga užeina lietaus debesis, bitės kartais patenka į kitą avilį. Jų atneštą nektarą to avilio bitės priima, o jas pačias nugelia“, – pastebėjimais dalijasi senasis bitininkas.
Avilius jis daro pats: dailius ir tvirtus, tokius, kad lietaus vanduo per sienas netekėtų, kampuose nubėgtų. Kai kurie aviliai ypatingi, išskobti iš uosio kamieno. Tačiau labiausiai jis džiaugiasi Dzūkijos nacionalinio parko šile savo rankomis rekonstruotomis ir išskobtomis drevėmis bitėms. „Aš esu drevininkas, atkūriau drevinę bitininkystę“, – didžiuodamasis sako V.Tamulevičius.
Tradicija – iš lūpų į lūpas
Dzūkijos nacionaliniame parke išlikę apie 50 drevėtų pušų, kurios primena senąsias bitininkystės tradicijas. Seniausios rašytinės žinios apie drevininkus, bites, medų ir vašką siekia XIII a. Drevinė bitininkystė pradėjo nykti XVI a. viduryje, mat po valakų reformos jai gyvuoti susiklostė nepalankios sąlygos. Dar praėjusio amžiaus pradžioje Musteikos ir Marcinkonių apylinkėse buvo drevinių bičių. Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių kareiviai daug jų sudegino norėdami pasiimti medų.
Apie tai, kaip dėl vokiečių kareivių barbarizmo išgyveno vietos gyventojai, V.Tamulevičius žino iš savo mamos pasakojimų. Perlojoje gyvenęs jo senelis taip pat draugavo su drevinėmis bitėmis, sodyboje laikė kelminius avilius. Kareiviai supleškino ir juos.
Matant senas pušis su bičių apleistomis drevėmis, dzūkui visą laiką kirbėjo mintis, kad senovinę bitininkystės tradiciją galima atgaivinti. Kartą, tai buvo prieš 30 metų, pakalbėjęs su girininku V.Tamulevičius ryžosi įruošti naują drevę.
„Kai pradėjau kapoti, niekas netikėjo, kad pasiseks“, – prisimena rodydamas iš senelio paveldėtą kaltą, kuriuo pats darbavosi. Ogi pavyko. Kaip tyčia pasitaikė labai karšta vasara, bitėms gamtoje neliko natūralaus maisto – augalai išdžiūvo. Gelbėdamas medaus nešėjas, bitininkas joms savo mašina sirupą gabeno, nors šiaip jau drevinės bitės nemaitinamos.
Teko pasukti galvą
Kad drevėje įsikurtų bitės, jokių ypatingų gudrybių nereikia. Pasak V.Tamulevičiaus, svarbu, kad drevė būtų gerai paruošta, neprieinama didžiausiam bičių priešui – kiaunei.
Bitininkas yra suremontavęs kelias senas dreves. Kaip tai padaryti, teko pasukti galvą. Viena drevė buvo vamzdžio formos. Ją tvarkydamas V.Tamulevičius įdėjo grindis ir lubas, jas apšiltino samanomis, o iš viršaus jas užliejo cemento skiediniu. „Kad plyšių nebūtų, medieną reikia imti iš raisto – tokia nei džiūsta, nei mirksta“, – dar motinos perduota sena išmintimi dalijasi dzūkas. Pasak jo, gera drevė bičių gyvenama daugelį metų. Jis žinąs vieną drevinę pušį, kuri kaimynui tarnavo tris kartas.
Pabendrauti su bitininku, kurio patirtis Europoje yra unikali, atvyksta bičiuliai iš Lietuvos, žurnalistai, mokslininkai. Jų buvo atvykę net iš Australijos. Patirtį V.Tamulevičius mielai perdavė Dzūkijos nacionalinio parko specialistui Romui Norkūnui – senovinės bitininkystės muziejaus ir drevinės bitininkystės pažintinio tako prižiūrėtojui.
Vienas seniausių ir ilgiausiai išsilaikiusių didžiosios girios verslų – drevinė bitininkystė. XIII a. žmonės patys ėmė rengti medžiuose dreves ir dengti jų viršūnes stogeliais.
Geri drevininkai ir geri bitininkai priklausė pasiturinčių žmonių kategorijai. Drevininkai turėjo savo papročius, savą teisę. Drevinė bitininkystė klestėjo XIV–XVII a. Ypač dideles privilegijas 1630 m. jiems suteikė Zigmantas Vaza.
Drevinės bitininkystės papročiai buvo surašyti Pirmajame (1529 m.), Antrajame (1566 m.) ir Trečiajame (1588 m.) Lietuvos Statutuose. Kol girios priklausė bendruomenei, galiodavo tokia tvarka: kas pirmas įkirsdavo medyje savo ženklą, tam priklausydavo ir jo uokse ar iškaltoje ertmėje susimetusios bitės.
Kai girios tapo didžiojo kunigaikščio ir feodalų nuosavybe, jie įgijo teisę ir į medžius su drevėmis. Valstiečiams buvo palikta teisė eksploatuoti kunigaikščio, ponų ar bajorų miškuose esančias dreves, už medį su dreve buvo imamas mokestis.
1697 m. Merkinės dvaras reikalavo pusinio medaus nuo sodybų avilių ir ežių drevių. XV a. pabaigoje–XVI a. Lietuvoje įsigalėjus prekiniam piniginiam ūkiui, vieną po kitos duokles keitė pinigai, tačiau medaus duoklė dažniau buvo renkama natūra.
XIX a. pabaigoje–XX a. pirmoje pusėje bitininkauti pradedama gavus dovanų spiečių. Bitininkai įvairiomis progomis dovanodavo spiečius „turintiems pašaukimą“ giminėms ar kaimynams, jų vaikams, krikšto vaikams, šeimininkai bitininkai – gabiems samdiniams. Ne tik dovanodavo, bet ir išmokydavo bitininkauti.
Dėl prietarų bitės Lietuvoje prekybos objektu tapo tik XX a. pirmoje pusėje. Tačiau dauguma, ypač vyresnieji bitininkai, parduoti bites vengė bijodami, kad su spiečiumi parduos ir savo sėkmę.
XX a. pirmoje pusėje, ėmus prekiauti spiečiais, baimė prarasti savas bites dar nebuvo išnykusi. Tikėta, kad tam, kuris pardavinės bites, nesiseks bitininkauti.
Drevininkystė visuomet buvo išimtinai suaugusių vyrų užsiėmimas.
