Su staklėmis per gyvenimą
Zita Vitkienė, Zofija Gedvilienė ir Ieva Raudonienė dar sovietmečiu su savo audiniais apkeliavo daugybę parodų. Be jų austų drobių, lovatiesių, rankšluosčių, juostų neapsieidavo nė viena didesnė liaudies meno šventė ar respublikinė paroda, ką jau kalbėti apie rajonines.
Buvo įprasta į tokias šventes vykti su visomis staklėmis. Kaip šiandien prisimena moterys, privargdavo, kol stakles į miestų aikštes atgabendavo, kad iki šventės pradžios pradėtų austi. Bet ir įdomu būdavo. Apstodavo būriai smalsautojų, visko klausinėdavo.
Ypač malonu, kai klausinėja apie audimą nusimanantis žmogus. Tai teikia vilties, kad kažkas jų amatą perims, bent laisvalaikio pomėgiu pavadins. Juk audimo paskirtis šiandien jau nebe tokia kaip senovėje, kai savo audiniais žmonės ir kūną dengė, ir guolį klojo. Šiandien tai – tautinio paveldo dalis.
Svarbiausias baldas namuose
Junkilų audėjos audimo paslapčių pirmiausia išmokė savo vaikus, marčias, anūkus.
Į devintą dešimtį įkopusios Ievos Raudonienės sūnus Jonas sako, kad audimo paslapčių labai mokytis nė nereikėjo. Jų namuose staklės buvo pats svarbiausias baldas. Juk stovėjo svetainės viduryje, apie jas sukosi visas gyvenimas. Neišmokti buvę tiesiog neįmanoma. Ir Jonas tuojau pat parodo, kaip audžiami rinktiniai raštai, kurie laikomi sudėtingiausiais.
„Beje, audimas – pats paprasčiausias veiksmas. Visas sudėtingumas – audinį užmesti. Tada visi vaikai būdavome įdarbinami“, – prisimena Jonas.
Zofija Gedvilienė, audimo paslaptis perteikusi savo dukteriai Marytei, ir šiandien tebeaudžia sapnuose. Austi nebeleidžia akys, bet staklės iš namų dar neišvežtos. „Tai – senelės staklės. Jas man net sukapoti kėsinosi. Sakiau, tegul būna, kol aš dar esu.“
Zitos Vitkienės stakles veikiausiai perims anūkė Irmina.
Audėjų krašte buvo gėda atsilikti
Visos trys Junkilų audėjos tvirtina austi išmokusios iš... pavydo.
„Pirmiausia mama pramokė austi pakulinius. Bet aplink jau buvo moterų, audžiančių aštuonnyčius, rinktinius raštus. Mūsų kraštas buvo garsus audėjomis. Ir aš pagalvojau, kodėl jos gali, o aš negaliu. Žinoma, kad galiu“, – prisimena I.Raudonienė.
Ievos kaimynė Zofija kažkada su pavydu žvelgė į vyro sesers stakles: „Staklės buvo didelis turtas. Vyro sesuo turėjo stakles, bet neturėjo, kur jų pastatyti. Paprašė, kad priimčiau. Paskui aš paprašiau, kad pamokytų mane austi. Bet ji tuokart gal pokalbiui laiko neturėjo, sakė lipk ir ausk, juk pati stakles užsitaisei. Ir aš atsisėdau. Ne tiek tą naktį audžiau, kiek ardžiau. Kai vyro sesuo pamatė, staklėse gal jau apie pusmetrį audinio buvo. „Jei jau tiek išaudei, tai manęs tau ir nebereikia“, – pasakė. Va taip ir pradėjau.“
Zita neslepia – ji, žvelgdama į kaimynių raštus, pati sau sakydavo: „Ir aš taip galiu.“
Tačiau tarp audėjų niekada nebuvo nesveiko pavydo, konkurencijos. Jos mielai dalydavosi raštais. Paprastai juos kurdavo pačios – raštai iš sapnų išnirdavo lyg spalvoti paveikslėliai. Moterys drauge į šventes ir į parodas važinėdavo, viena kitos apdovanojimais, pripažinimu džiaugdavosi.
Namuose – viskas pačių austa
Junkilų audėjos nesuskaičiuotų, kiek kilometrų audinių išaudė. Net rietiniais po pasaulį jie pasklido. Ievai skaudoka, kai kas nors prasitaria, kad tokie audiniai šiandien nebemadingi: „Nesusigaudau aš tose madose, bet mano namuose viskas tik mano pačios austa: lovatiesės, staltiesės, rankšluosčiai, užuolaidos... Ir laidotuvėms reikalingas juostas turiu išsiaudusi. Dar to betrūko, kad audėją kažkokiais pirktiniais laidotų.“
Pasak I.Raudonienės, anksčiau šermenys tapdavo savotiškomis jos darbų parodomis: „Kai savo divonais patalpos sienas papuošdavau, kai jais pagal senuosius papročius sienas uždengdavau, šermenų dalyviai sakydavo, kad jaučiasi it parodon patekę.“
Amatų seklyčioje
Junkilų kaimo bendruomenės pirmininkė Ona Granickienė susirūpino, kad Audėjų gatvėje gali nutilti staklės, o kitur kaime virbalai ėmė nebeklausyti sugrubusių pirštų, suskilo duonkubiliai ir sugriuvo duonos kepimo krosnys. Vienas po kito iš gyvenimo ėmė trauktis tautinio paveldo sergėtojai.
Onai dingtelėjo mintis, kad apleistame ir per daugybę metų visokio šlamšto prigrūstame bendruomenės namų rūsyje būtų galima įrengti Amatų seklyčią – savotišką amatininkų dirbtuvėlę, joje įrengti medžio drožėjų kampelį, sudaryti sąlygas mokytis verpimo, audimo.
Kaip tarė, taip padarė. Z.Vitkienė savo stakles į Amatų seklyčią parkraustė. O kai staklės yra, kur buvusios, kur nebuvusios ir visos trys audėjos iš Audėjų gatvės užsuka.
Norinčiųjų perimti audimo paslaptis atsirado daugiau nei tikėtasi.
