Vištinių žąsų visoje Lietuvoje liko vos 90, nors dar prieš gerą šimtmet
į sparnuočius buvo galima sutikti vos ne kiekviename kieme. Ant išnykimo ribos atsidūrė ir karoliukais pasmakrėje pasidabinusios deglosios, jų liko vos kelios dešimtys.
Avys, žąsys, kiaulės, karvės ir Vytauto kariuomenę nešioję žirgai žemaitukai Lietuvoje dabar – retenybė. Juos išstūmė patobulintos veislės, kuriuos duoda daugiau mėsos, vilnos ar pieno.
Mokslininkai sako, kad senosios ūkinių gyvūnų veislės slenka užmarštin. Kiek žinomesni –žemaitukai, kurie dalyvauja varžybose, tačiau populiarinti reikia ir kitas veisles.
„Didelis ir sunkus darbas padaryti taip, kad jie paplistų po kaimo turizmo sodybas, ten būtų naudojami ar mėsytei, ar pasijodinėjimui“, – kalbėjo Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių apsaugos koordinavimo centro vadovė Rūta Šveistienė.
Senosios ūkinių gyvūnų veislės nyksta ne vien Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Nes didesnis dėmesys skiriamas produktyvumui ir neatsižvelgiama į paveldą. O tai, pasak mokslininkų, didžiulė klaida. Esą šalys turi saugoti savo veisles. Tai ne tik puikus genų bankas – senosios veislės labiau prisitaikiusios prie aplinkos, atsparios įvairioms ligoms.
„Jei mes nesaugosime savo vietinio produkto ir tik importuosime maisto produktus, o kartu ir gyvūnus, tai prarasime ne tik savo istoriją, bet ir turimus resursus“, – įsitikinusi Estijos genetinių išteklių nacionalinė koordinatorė Haldja Viinalass.
Anot mokslininkų, saugojimo programose šiuo metu tėra tik po keliasdešimt gyvūnų, atstovaujančių savo nykstančiai veislei. Todėl užtektų paprasčiausios ligos, kad viena ar kita veislė liktų tik prisiminimu knygose.
Lietuvoje šiuo metu saugomos trys arklių, keturios galvijų, po dvi –avių ir kiaulių, bei po vieną žąsų ir skalikų veislę.
