„Kuo mes blogesni – argi negalime skleisti žinių apie darnią gyvenseną?!“ – retoriškai klausia Felicija Stranilaitė, mokytoja iš Jokūbavo, viena iš darnios gyvensenos šventės, kuri praėjusį šeštadienį vyko Baublių gamtos arenoje, prie Minijos upės, rengėjų. Šventės vardas – „Šluota 2010“. Jos sumanytoja – baubliškė Stasė Gideikienė.
Buitiškasis pavadinimas slepia anaiptol nebuitiškas prasmes. Šventės dalyviai, o tai daugiausiai buvo moterys, mokė atsigręžti į gamtą ir vienas kitą, kad būtume sveiki, mylėtume save ir kitus. Tada darnus bus visas pasaulis.
Skambūs žodžiai nebuvo tušti – juos lydėjo širdinga tarpusavio bičiulystė. Jos siejami į šventę rinkosi daugelio Žemaitijos ir ne Žemaitijos kampelių žmonės, o tas ryšys čia dar labiau išsiplėtė ir sustiprėjo.
Suėjo į kumštį
Širdinga ir turininga darnios gyvensenos šventė ant Minijos kranto, kur prieš kelis šimtus metų gyveno baubliškiai, kol kalnan neišsikėlė, vyko į tvirtą kumštį susijungus prie Jokūbavo kultūros centro veikiančio klubo „Atrandu save“, kaunietės Danutės Kunčienės vadovaujamos „Žolinčių akademijos“, Baublių kaimo bendruomenės centro, Kretingos rajono Žalgirio seniūnijos žmonėms.
Klubo „Atrandu save“ nariai – baubliškiai, kretingališkiai, jokūbaviškiai, klaipėdiečiai, kitų aplinkinių vietovių žmonės. Kai kurie jų priklauso ir „Žolinčių akademijai“.
„Klubą „Atrandu save“ padėjo sukurti mūsų kraštietė D. Kunčienė“, – aiškina S. Gideikienė, „Šluotos“ sumanytoja.
Kad būtume darnūs patys ir visas pasaulis, būtina apsišluoti ir aplinkoje, ir mintyse, ir kūne – tokias prasmes skleidė šventės programa.
Margainis - kad piktas nebūtum ir akys matytų
Pamiškėje liepsnojo du laužai. Prie vieno garždiečiai sutuoktiniai Aloyzas ir Genovaitė Raukčiai virė košę iš avinžirnių ir kitų sveikatą stiprinančių gamtos dovanų.
Kilnodama buteliukus su vis kito augalo aliejumi moteris aiškino: „Sezamas turi labai daug kalcio – sergant osteoporoze tinka kaulams stiprinti. Antiparazitinis. Gerina virškinimą, mažina rūgštingumą, nuo kvėpavimo problemų. Sergant sinusitu – lašinti į nosį. Peršalus – trinti krūtinę, nugarą, padus. Tai geriausias masažinis aliejus – giliausiai įsikverbia į odą. Pagal ajurvedą, vaikai, masažuojami sezamo aliejumi, užauga sveiki ir stiprūs.
Graikiškų riešutų aliejus gerai smegenims, skydliaukei, kraujagyslėms, esant vidurių užkietėjimui, norint svorį sumažinti. Taip pat antiparazitinis. Žmogaus organizme gyvena apie 2500 rūšių parazitų, jie sveria 1-1,5 kg. Pabrėžiu, kad šie aliejai – ne vaistas, o maistas. Mes ne gydome, o mokome sveikai gyventi. Tie aliejai teptini ir ant duonos, piltini į salotas, košes. Juos valgydamas gauni visas organizmui reikalingas mineralines medžiagas, be to, nyksta parazitai, mikrobai, nepučia vidurių.
Moliūgų aliejus turi daug geležies, beta karotino (kai jo trūksta, prastėja regėjimas, sausėja oda). Gerina prostatos darbą, lytinę funkciją. Padeda gydant aukštą kraujospūdį. Moliūgo arba jo sėklų turėtų būti ant kasdienio stalo – ir inkstai bus sveiki, ir antsvorio problemų nebus – vandenys organizme nesikaups.
Cikorija tinka diabetikams. Gerina kasos darbą. Sveikas kavos pakaitalas.
Margainis, kitaip – piktasis, aštriais spygliukais, dagis, – vienintelis augalas, kuris atstato kepenų ląsteles. Padeda suriebėjus kepenims, sergant ciroze. Šio augalo sėklų aliejų gerti, kai susilpnėja regėjimas.
Burnotis – priešvėžinis augalas. Turi daug vitaminų, kalio, kalcio, kitų mineralinių medžiagų. Vartotinas gydant onkologines, širdies ligas, egzemas, žvynelinę, alkoholizmą. Pradedamas vartoti nuo pusės arbatinio šaukštelio vieną savaitę, kitą – po visą šaukštelį, trečią – po du. Burnotis staigiai plečia kraujagysles sukeldamas toksinus, todėl iš pradžių vartojant po daug gali pykinti, svaigti galva. Burnotis labai tinka, kam šąla, tirpsta kojos, rankos.“
Išgydė gamta
„Jei tinkamai gyventume – laiku ilsėtumės, valgytume gyvą – žolynų – maistą, sveikatos problemų neturėtume. Žolės ne gydo, o šarmina. Mūsų organizmai užrūgštėję nuo mėsos, žuvies, cukraus, kavos. Imame sirgti, kai sutrinka rūgštinė ir šarminė pusiausvyra, – tęsia G. Rauktienė. – Prieš devynerius metus sunkiai sirgau. Gydytojai iš ligoninės išleido namo numirti. Sakė, jog medicina bejėgė – nuo antibiotikų buvo pradėjusios irti kepenys. Jais gydė nuo parazitų – toksakariozės ir atviros inkstų tuberkuliozės.
Pasveikau atsigręžusi į gamtą. Gydytis pradėjau badavimu. Gėriau ugniažolės raugą. Daugiausiai padėjo badavimas ir pakeista mityba. Devynerius metus esu sveikut sveikutėlė, jokių vaistų nereikia! Vyrui gydytojai buvo nustatę širdies ligą, jis gavo invalidumą. Tačiau Latvijoje nustatė tikrąją diagnozę – kad kepenys pilnos parazitų – lamblijų. Pradėjo gydytis žolelėmis. Dabar sveikas. Net rūkyti metė. O 40 metų rūkė!
Gamtoje – viskas vertinga! Dirvinis asiūklis turi daug silicio – stiprina plaukus, nagus. Erškėtrožės – antidepresantas. Kardamonas – širdžiai. Geriausias saldiklis – ne medus, o ryžių sirupas. Jį gali valgyti net diabetikai.“
Moteris atkreipė dėmesį, kad jos virta avinžirnių košė yra ir saldi, ir rūgšti, ir karti. Tokios trejybės turįs būti kiekvienas patiekalas: „Kai gausime visus šarmus, mūsų organizmas nerūgštės, būsime sotūs, energingi, nekietės viduriai!“
Prie kito laužo Dalė Petraitienė iš Panevėžio r. Paliūniškio kaimo maišė senovinę „kleckienę“.
„Vandenyje pavirini žolelių – šaltmėčių, juozažolių ir dedi raugintos ruginės duonos tešlos kukuliukus. Senovėje tokią sriubą gaspadinės virdavo, kai, kepdamos duoną, neturėjo laiko gaminti kitų patiekalų“, – sakė moteris. Ji aukštino dilgėlę: ir geležies gausi, ir stiprina plaukus bei vyrų lytinę galią.
Šventėje D. Kunčienė su vyru Vidu mokė, kaip iš beržo, debesylo, gysločio, vaistinės taukės lapų, didžiosios ugniažolės, gintaro pudros, alyvuogių aliejaus, bičių pikio pasigaminti grožio priemonę – siūronėlio aliejaus. Siūronėliu gamtininkė Eugenija Šimkūnaitė vadino beržą. Sutuoktiniai buvo atsivežę ir beržinės košės bei rykštės – natūralių tepalų, atbaidančių erkes, uodus.
Bendrystės džiaugsmai
Beržo tema vyravo ir priešingame Baublių gamtos arenos krašte. Čia baubliškė Stasė Macienė mokė, kaip rišti beržinę šluotą. Kas norėjo, galėjo susirišti beržinę vantą – gulėjo paaukoti berželiai.
„Ar pažįstate laimingą žmogų, kuris nemylėtų artimo savo?.. Išmokime mylėti žmogų, savo žemę, o pirmiausia save. Pasaulis bus darnus, gražus, jei visi būsime verti meilės ir mylimi. Jei taip visi gyvensime – sužydės mūsų Žemaitėlė, Lietuvėlė. Jeigu nepasirūpinsime pasaulio gerove – nepasirūpinsime ir savimi“, – į šventės dalyvius kreipėsi Antanas Jokubavičius iš Rainių, Telšių r. „ŪP“ pakalbintas aukštino moteris: „Jos daugiau nei vyrai vadovaujasi jausmais. Jie – aukščiau už protą. Jausmai – Dievo kūrybos viršūnė.“
Džiaugsmu klegėjo gausus Klaipėdos senjorių, Trečiojo universiteto lankytojų, būrelis. Mažėlesniu, bet ne ką draugiškesniu telkėsi vėžaitiškės, gargždiškės. „Didele džaugavos, kad turau jauną draugę“, – šypsojo Birutė Domarkienė, žvelgdama į Daivą Putrienę. Šioji bei Danutė Perkūnienė mestelėjo atgal: „Danutė – mūsų siela: savo sodyboje ir Onines, ir kitas šventes žmonėms rengia.“
Šluotos buvo rišamos ir košės, „kleckienės“ verdamos skambant kanklėms, liaudies muzikai, šokant raganaitėms, audėjėlėms, dainuojant, vaidinant vietos moterims. Visi vaišinosi atsineštiniais gardėsiais, gira. Šventei tyliai arba garsiau, bet darniai dirigavo Baublių seniūnaitė Ona Navajauskienė, Baublių bendruomenės pirmininkė Gražina Rimkuvienė, Jokūbavo kultūros centro direktorė Danutė Pilipčuk.
