Kunigaikščiai Oginskiai XIX a. pabaigoje siekė išsaugoti žemaitukų veislės žirgus. Irenėjui Oginskiui, o vėliau jo sūnums Bogdanui ir Mykolui pavyko suburti bendraminčių būrį, įsteigė nemažai arklių kergimo punktų, platino augintojams skirtas instrukcijas, rūpinosi, kad žemaitukai dalyvautų užsienyje rengiamose parodose. Pagerbiant šias pastangas ir įsteigta Oginskių dvaro rūmų pereinamoji žemaitukų varžybų taurė, ji kasmet įteikiama jojimo varžybas laimėjusiam sportininkui.

Jojimo trasa driekėsi per dvi Plungės r. seniūnijas – Nausodžio ir Šateikių, iš viso 30 kilometrų. Raiteliams net keturis kartus teko kirsti patvinusią Minijos upę. Ypač sudėtinga brasta buvo šalia seno malūno liekanų netoli Pakutuvėnų kaimo, čia žirgai turėjo plaukte plaukti, nes kojomis jau nesiekė upės dugno, o stipri srovė nešė į šoną. Raiteliai turėjo pasitelkti visą savo sumanumą, kad suvaldytų žirgus ir nukreiptų juos reikiama kryptimi. Neapsieita ir be incidentų: vienam žirgui teko pridengti akis, tačiau žemaitukas ir po to muistėsi, nenorėdamas bristi per upę. Laimė, viskas baigėsi sėkmingai.

Ne visa trasa buvo tokia dramatiška ir sudėtinga. Raiteliai jojo kalvotomis Žemaitijos vietovėmis, galėjo grožėtis įspūdingu Gandingos piliakalniu, pabudusia pavasario gamta. Maršrutas ėjo pro gerai žinomą Pakutuvėnų susitaikinimo sodybą su joje stovinčia Šv. Antano Paduviečio bažnyčia. Netoli finišo žirgai brido per bebrų suręstą užtvanką, kurioje vanduo šiemet buvo ypač aukštai pakilęs. Trasa vedė tomis vietomis, kuriose buvodavo ir kunigaikščiai Oginskiai, mat didžioji dalis šių žemių jiems ir priklausė.

Vėliau, varžyboms pasibaigus, „Ūkininko patarėjo“ kalbinta nugalėtoja N.Kūlokaitė, finišavusi po valandos ir 36 minučių, sakė, kad trasa sunki, joje nemažai netikėtų kliūčių. Prie tokių netikėtumų raitelė priskyrė ir staiga į orą pakilusius gandrus, kurie žirgams sukėlė nemenką išgąstį. Beje, praėjusiais metais žirgus panašiai gąsdino trasoje besiganiusios karvės.

Bet ir raiteliai buvo nepėsti, kai kurie gyvenime patyrę rimtų išbandymų. Štai vyriausiasis varžybų dalyvis Arūnas Savickas jachta yra perplaukęs Atlanto vandenyną, tarp raitelių buvo ir sklandytojų, parašiutininkų, plaukimo per Platelių ežerą dalyvių.

Nuo nugalėtojos penkiomis minutėmis atsilikęs laukuviškis Martynas Bučnius (Šilalės r.) jodinėja tik antrus metus, yra 8 klasės moksleivis. Trečiąją vietą, atjojęs dar viena minute vėliau, užėmė taip pat moksleivis, renginį organizavusių Gendvilų sūnus Tadas. Varžybose dalyvavo ir šeimininkų duktė Austėja, kuri, smuiku griežusi Mykolo Oginskio polonezą „Atsisveikinimas su tėvyne“, papuošė renginio atidarymą.

Taigi nenuoramų žemaitukų tramdytojai – ne iš kelmo spirti, galintys pademonstruoti ir ištvermę, ir savo sugebėjimus kitose srityse.

Varžybų šeimininkas, žemaitukų augintojas V. Gendvilas „Ūkininko patarėjui“ pripažino, kad, norint surikiuoti tokį renginį, reikia paaukoti nemažai laiko. Šiųmečių varžybų organizavimas prasidėjo tuoj po to, kai baigėsi pernykštės varžybos. Rėmėjų paieškos, iš naujo žymima trasa, varžybų dalyvių informavimas, paskelbimas apie renginį visuomenei...

- Kad vaizdas būtų spalvingesnis, surengėme XIII a. kariūnais persirengusių raitelių paradą, pakvietėme tarptautinės riterių bendrijos Tamplierių ordino Klaipėdos komandorijos atstovus, ta pačia proga organizuota ir lietuvių skalikų šunų paroda. Viskam surengti turi paaukoti daug laiko, šiandien negalėčiau pasakyti, ar kitais metais šios iniciatyvos imsiuosi, - sakė V. Gendvilas.

Šiuo metu ūkininkas augina 12 žemaitukų, ir pats yra buvęs analogiškų varžybų nugalėtoju. Žemaitukai – Vidmanto svajonė, kurią jis puoselėjo nuo vaikystės, kai apie šiuos žirgus perskaitė žurnale. Svajonė išsipildė su kaupu – meile žirgams užsikrėtė ir jo vaikai.