Ponia Janina beveik 10 metų mokytojauja vienoje Zarasų rajono mokyklų, kurią norima uždaryti. Mokytoja prisipažįsta nesuprantanti, ką reikia dėl to kaltinti – švietimo reformą ar rajono savivaldybę, kuri turi savo tikslų. Į kolegų kovą išsaugoti šią mokyklą ji neįsitraukia.
Ponia Janina prisipažįsta, kad mokykloje jaučiasi nejaukiai: ji, vokiečių kalbos specialistė, moko rusų kalbos, geografijos. Mat mokiniai kaip pirmąją užsienio kalbą renkasi anglų ir rusų. Mokytoja supranta tuos tėvus, kurie vaikus veža į didesnes miestelio mokyklas. Vis dėlto ji yra už tai, kad mažos kaimo mokyklos išliktų: vaikams geriau, kai mokykla arčiau namų.
Masiškai uždaromos kaimo mokyklos – jau ne pirmus metus vykdomos mokyklų tinklo pertvarkos pasekmė. Tuo įsitikinę Lietuvos kaimo išlikimo tarybos atstovai. Anot jų, mokyklos uždaromos net ir tose vietovėse, kurios dar perspektyvios ir gyvybingos. Ypač nepalanki padėtis dėl nykstančių kaimo mokyklų klostosi Zarasų, Alytaus ir Mažeikių savivaldybėse. Kaip tik apie tai buvo diskutuojama konferencijoje, kurią Zarasų Ąžuolo gimnazijoje suorganizavo Lietuvos kaimo išlikimo taryba. „Uždaroma mokykla - naikinamas kaimas”, - įsitikinęs vienas šios tarybos vadovų Jonas Ramonas.
Nėra mokyklų – nyksta kaimas?
Ponia Janina, atėjusi pasiklausyti diskusijos, sakė pritarianti visoms čia nuskambėjusioms mintims. Vietiniai mokytojai ir profsąjungos nariai kritikavo švietimo reformą: jų manymu, jos tikslas griauti kaimą. Jie įsitikinę, kad uždarant kaimo mokyklas naikinamos bendruomenės ir apskritai kaimas. Kaltino Lietuvos valdžios atstovus, kad šiems rūpi ne vaikai, o tik sutaupyti pinigai.
Vietiniai šviesuoliai įsitikinę, kad mokykla turi būti arti namų – vaikui daugiau žalos, kai reikia važiuoti į toliau esančias miestelių mokyklas. Jie turi anksti keltis, todėl į mokyklą atvažiuoja neišsimiegoję. O tokie iš kaimo mokyklų atėję „neišsimiegoję kaimietukai“ labiau kenčia nuo patyčių – juos linkę skriausti miestelių vaikai. Diskusijos dalyviai tvirtino, kad kaimo mokyklos yra vienintelis kultūros židinys, svarbi bendruomenės vieta, kur vyksta įvairios šventės, renginiai. Uždarius mokyklas, kultūros židinio neliks. Galiausiai be darbo liktų ir patys kaimo gyventojai. Šie turėtų išsikelti į miestus, t. y.
palikti bendruomenę arba ieškoti darbo užsienio šalyse.
Vis dėlto kaimo mokytojus labiausiai skaudina priekaištai, kad mažose mokyklose prasta mokymo kokybė, trūksta mokymo priemonių, žema mokytojų kvalifikacija, ir kad jie apskritai – žaidžia mokyklą.
Teisybės ieško teisme
Uždaryti kaimo mokyklą nėra paprasta. Zarasų rajono savivaldybei Baibių pagrindinės mokyklos nepavyksta uždaryti trejus metus. Šiam sprendimui aktyviausiai priešinasi mokyklos direktorius Valdas Ragauskas ir keli darbuotojai. Konfliktuojančios pusės teisybės ieško teismuose. Mokyklos atstovai rengė protesto akcijas, bado streiką. V.Ragauskas nesupranta, kodėl rajone, kuriame tiek daug kaimo mokyklų, norima uždaryti jo vadovaujamą mokyklą: juk visose mokosi beveik tiek pat mokinių – apie 40–50.
Pamokos Baibių mokykloje vyko, vyksta ir, anot direktoriaus, mokslo kokybė nuo to nenukenčia.
Vis dėlto ši pagrindinė mokykla neuždaryta. Nuo liepos ji prijungta prie Salako pagrindinės mokyklos – pertvarkyta į Baibių pagrindinio ugdymo skyrių. Bet V.Ragauskui atrodo, kad ilgainiui neliks ir šio skyriaus.
Nešvari konkurencija
Anot V.Ragausko, Zarasų rajone tarp kaimo mokyklų vyksta nešvari konkurencija: kai kurių įstaigų vadovai įvairiais būdais bando privilioti vaikų iš kitų mokyklų. Mat kiek mokinių, toks valstybės finansavimas. Jei nesurenka vaikų – mokykla uždaroma arba prijungiama prie didesnės. „Mokytojos eina ir agituoja tėvus leisti vaikus į jų mokyklą. Tėvai įtikinėjami įvairiausiais būdais. Kai kuriems užtenka pasiūlyti butelį ar maišą bulvių. Tai apie kokią geresnę mokymo kokybę galima kalbėti, kai vyksta tokia konkurencija?“ – klausė jis.
Komentaras
Reikia ieškoti sprendimų
Vaidas Bacys, švietimo ir mokslo viceministras:
Naivu tikėti, kad kaimuose išsilaikys visos mokyklos. Raginčiau mažų mokyklų vadovų nelaukti, kol savivaldybė nuspręs uždaryti vieną ar kitą – geriau susėstų prie bendro stalo ir paieškotų sprendimų, kaip kūrybiškai išnaudoti savo potencialą. Juk viena mokykla gali tapti mobiliu daugiafunkciu kultūros centru, kuriame vaikai po pietų galėtų ruošti pamokas. Čia veiktų biblioteka, interneto skaitykla, konsultuotų specialistas, galėtų rinktis kaimo bendruomenė. Tokie centrai jau veikia Pasvalio rajone.
Mokytojai galėtų siūlyti savo idėjų: jie gali konsultuoti ūkininkus, mokyti dirbti internetu, rengti kursus ir pan. Taip nemažai mokytojų netiesiogiai gali susikurti darbo vietas. Mokytojų socialinės garantijos negali būti svarbesnės už bendruomenės interesus.
Labai blogai, kai kaimo mokyklos tarpusavyje konkuruoja dėl vaikų. Miesto taryba arba savivaldybės valdžia turi griežtai nuspręsti, kurios mokyklos išliks, ir neskatinti dirbtinės mokyklų konkurencijos.
