Šalies žemdirbiai jį prisimena kaip vieną iškiliausių žemės ūkio politikos strategų, išskirtinę, taurią, altruistišką, kilnią asmenybę. Renginyje dalyvavo gausus būrys profesoriaus kolegų, buvusių mokinių, bendradarbių, bendraminčių.
Visą atkurtosios nepriklausomybės laikotarpį profesorius rūpinosi, kad žemė atitektų tikriems ūkininkams, stiprėtų kaimas, atsirastų žemdirbių kooperacija, - kalbėjo žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius. Jam į atmintį įstrigo, su kokiu entuziazmu garbaus amžiaus sulaukęs prof. A. Stancevičius keliavo po Lietuvos kaimus, miestelius, agituodamas kurti šeimos ūkius, juose matydamas valstybės gyvybingumą.
Žemės ūkio rūmų pirmininkas Bronius Markauskas priminė prof. A. Stancevičiaus darbą atkuriant žemdirbių savivaldos organizaciją – nuo diskusijų „Ūkininko patarėjo“ redakcijoje iki steigiamosios konferencijos 1991 m. pavasarį.
Seimo narys ir buvęs antrasis Žemės ūkio rūmų pirmininkas Jonas Ramonas papasakojo, kaip prof. A. Stancevičius jį, „tokį runkelį iš džiunglių“, pasikvietė į Kauną, suteikė ne tik žemdirbystės, kooperacijos, bet ir meno pažinimo pamokų.
Kelerius metus rengtą solidžią monografiją „Profesorius Antanas Stancevičius: apie gyvenimą, žmones ir save“ pristatė jos autorius – Algirdas Juozas Motuzas, Lietuvos žemės ūkio universiteto Dirvotyros ir agrochemijos katedros profesorius, daugelio knygų, monografijų, vadovėlių, kelių šimtų straipsnių autorius. Šios knygos idėja kilo prof. A. Stancevičiui, o įgyvendinti ją teko jo mokiniui ir kolegai prof. A. Motuzui.
Monografijos autorius kalbėjo: „2010 m. sausio 8 d. prof. A. Stancevičiui būtų sukakę 90 metų. Jis tikėjosi sulaukti šios šventės, norėjo ją sutikti su gyvenimo ir veiklos kelią apibendrinančia knyga. Ją parašyti į pagalbą pakvietė mane. Analizavome turimą šio darbo patirtį, ieškojome originalaus leidinio pateikimo turinio ir formos. Subrandinome ir knygos idėją, kaip žvilgsnį į nueitą gyvenimą, jame sutiktus žmones, kaip pokalbius apie nuveiktus darbus ir jų vertę, kaip mintis apie neįgyvendintas svajones ar apie tai, ką reikėjo daryti kitaip ir geriau, ką dabar darytume.
Monografijoje turėjo būti jo monologų, mudviejų dialogų ir pašnekesių, mokslinių diskusijų bendro intereso žmonių ratelyje, kurių vedliu ketino būti jis pats. Knyga – gyvas pokalbis, tarsi žmogaus gyvenimo rezultatų apibendrinimas. Atviras, nuoširdus, demokratiškas, be tabu zonų, – apie viską galima kalbėti. Jis man sakė, kad jo gyvenime nėra dalykų, kurių nebūtų galima aptarti. Aišku, apie juos vienaip kalbėtų pats profesorius, kitaip – žmonės jam girdint, gal dar kitaip jie kalbėjo, kai jo nebebuvo šalia. Siekėme, kad knygos pagrindą sudarytų dar neskelbtos, šviežios, originalios pašnekovų mintys.“
Visi iškilmių dalyviai dovanų gavo po solidžią (460 psl.) monografiją apie prof. A. Stancevičių.
Rūmuose atidengta memorialinė lenta su bareljefu. Kūrinio autorius skulptorius Stasys Žirgulis profesorių pavaizdavo tarsi po sunkaus darbo, tačiau kupiną dvasinės jėgos. Toks prof. A. Stancevičius liko ir jį pažinojusiųjų atmintyje.
Ištraukos iš A. Stancevičiaus jaunystės eilėraščių, kuriuos skaitė aktorė Virginija Kochanskytė, sušildė renginį ir dar kartą paryškino profesoriaus asmenybės istorinį unikalumą. Iškilmių pabaigai ji parinko ištrauką iš prof. A. Stancevičiaus visuomeninio testamento, skelbto „Ūkininko patarėjuje“: „Valstybė turi sudaryti sąlygas normaliems ūkiams augti, turi juos remti, kad turėtų lėšų plėtoti nuosavą ūkį.
Kaimą gali išsaugoti žmonės, kurie čia gyvena ir dirba. Jame negyvenantys žmonės pasijaus taip, kaip mes, miestiečiai, jaučiamės nuvažiavę į kolektyvinį sodą už dešimties kilometrų: puolame dirbti, nes viską reikia spėti padaryti iki paskutinio reisinio autobuso išvykimo, nematome žydinčių augalų, nespėjame jų pauostyti ir sužinoti, ar kvepia, negirdime čiulbančių paukščių.
Gėrėtis, pavaikščioti nėra kada. Tas sodas mums ir lieka svetimas, neapgyventas, mes jo nejaučiame. Tai man primena dar vieną dalyką iš sovietmečio laikų, kai fabrikų darbininkus veždavo į kolūkius nuimti derlių... Ar tokio kaimo mes norime? Manau, kaime mums reikalingi žmonės, kuriems žemės ūkis yra gyvenimo būdas. Štai toks mūsų pažiūros į kaimo ateitį idėjinis credo.
Gal kai kam jis atrodo donkichotiškas, nerealus. Bet tai yra sąlyga Lietuvoje turėti tvirtą kaimą. Kad kaimas yra reikalingas, nusprendusi visa Europa. Jo vystymui skiriama nemenka parama. Todėl kaimas turi būti visavertis. Laukai be žmonių – tai ne kaimas. Žmonės ir laukai sudaro kaimą.“
Renginyje koncertavo Lietuvos žemės ūkio universiteto mišrus choras „Daina“ (meno vadovė ir dirigentė Ramunė Navickienė), grojo smuikininkė Lijana Žiedelytė. Iškilmių svečiai aplankė ŽŪR įrengtą prof. A. Stancevičiaus darbo kabinetą-muziejų ir fotografijų parodą.
Jonas Čaplikas, Lietuvos žemės ūkio universiteto prorektorius:
„Bene vertingiausiais visos prof. Antano Stancevičiaus veiklos bruožais paminėčiau du – neturėjimą privataus intereso, mąstymą ir rūpestį visos Lietuvos reikalais, kaimo ir žemės ūkio, jo mokslo raidos reikalais, ūkininkų gyvenimo ateitimi, ir kitą – toleranciją, gebėjimą taip šnekėti, kad būtum išklausytas, mokėtum pareikšti savo nuomonę, neįžeistum kitų ir liktum žmonių gerbiamas. Man ne visada taip pasiseka. Jis buvo tikras Lietuvos Respublikos prezidento Antano Smetonos laikų inteligentas.
Manau, kad dabar tokių žmonių su žiburiu reikia ieškoti. Ypač politikoje, visuomeninėje veikloje, kur iš po gražesnės, didesnės ar mažesnės vėliavos kyšo privačios „ausys“, siaura antklodė tempiama ant savęs. Prof. A. Stancevičius gerai rašė ir žemės ūkio politikos klausimais, aktyviai diskutavo spaudoje.“
Vytenis Neverdauskas, „Ūkininko patarėjo“ vyriausiasis redaktorius:
„Mes labai gerai sutarėme nuo pat Žemės ūkio rūmų atkūrimo darbų pradžios. Prof. Antaną Stancevičių pakvietėme į neseniai atkurto „Ūkininko patarėjo“ redakciją ir pasiūlėme būti žemdirbių visuomeninės organizacijos vedliu. Jis sutiko nedvejodamas. Čia pat priėmėme nuostatą, kad dirbdami šį darbą asmeninės naudos nesiekiame ir gerai suprantame, jog mūsų niekas nelaukia, niekam mes nereikalingi, nesvarbu, kokia valdžia bebūtų, visuomeninė organizacija, visuomenės balsas jai nepageidaujamas.
Jis žinojo, kur eina, ir drąsiai pasuko į tą kelią. Aš jį labai gerbiau. Kartais mūsų nuomonės išsiskirdavo, mes ilgai diskutuodavome, bet niekada nebuvome susipykę. Niekada. Visi stebėjosi mūsų ryšiais. Antanas Stancevičius buvo tautininkas. Mudviejų politinės pažiūros šiek tiek skyrėsi, bet žemės ūkio ekonomikos nuostatos sutapo absoliučiai. Žemės ūkio rūmai turi būti ne politinė, bet ekonominė organizacija, Lietuvos žemdirbius vienijanti jėga.“
Remigijus Urbonas, Žemės ūkio rūmų direktorius:
„Jei neklystu, 1998–2000 metais profesoriaus Antano Stancevičiaus, Žemės ūkio rūmų pirmininko, pastangomis pavyko inicijuoti ir įgyvendinti vieną tarptautinį bandomąjį projektą skatinti kooperacijos plėtrą šalies žemės ūkyje. Labai gerus jos pavyzdžius pristatė Prancūzijos ir Vokietijos partneriai. Turėta finansinė parama padėjo Plungės rajone įkurti keliasdešimt agrotechnikos paslaugų kooperatyvų pagal prancūziškąjį modelį. Kelmės rajone pagal vokiškąjį kooperacijos modelį buvo įkurtas agroserviso paslaugų kooperatyvas „Kuršių kraštas“. Visi jie veikia ir dabar. Šie du modeliai davė labai tvirtą pagrindą Lietuvos ūkininkų švietimui kooperacijos klausimais.
Prof. A. Stancevičius buvo visuotinai pripažintas autoritetas, neabejotinas agrarinis lyderis. Netrūko jam išprusimo ir kitose žmogaus veiklos srityse, pavyzdžiui, menų. Labai mylėjo knygas ir pats daug rašė. Ypač daug kalbėdavomės kelionėse po Lietuvos rajonus ar užsienio šalis. Jis buvo labai pastabus. Pro mašinos langą pamatytą agrarinį kraštovaizdį tiksliai įvertindavo ir pakomentuodavo. Tik jo netekę, supratome ir įvertinome dar vieną profesoriaus talentą – diplomatiškumą, kurio ypač trūko mums, jauniems maksimalistams.
Savo pavyzdžiu jis mokė mus atverti didelių viršininkų duris. Buvo kuklus, nerodė aukšto savo statuso, neakcentavo savo politinių pažiūrų ir partinės priklausomybės. Jis prašė, kad darbe Rūmų žmonės suspenduotų savo politines pažiūras.“
