Jaunų Panevėžio r. ūkininkų Čimolonskų įsteigta prekyvietė paneigė visus komercinius nepalankios vietos ir konkurencijos stereotipus. Ūkininkų turgeliu vadinamas pastatas – erdvus statinys didžiulėmis vitrinomis – atsirado tiesiai priešais prekybos centrą, apie kurio akcijas kasdien primena televizija, o gyventojų pašto dėžutės kemšasi nuo jų reklamos.
Antras neigiamas faktorius – turgelis išdygo praėjusio šimtmečio septintajame dešimtmetyje statytų blokinių daugiabučių rajone. Čia, mažuose butukuose su 4-5 kv.m virtuvėlėmis, daugiausia gyvena taupantys ir dėl augančių sąskaitų už butus dejuojantys pensininkai. Trečia, šalia nėra didelės automobilių aikštelės.
Ir vis dėlto pirkėjų netrūksta. Kur šio paradokso priežastys, mėginome aiškintis su prekyvietės vedėja Ingrida Šalkauskiene. Pasirodo, prekyvietė neturi net sandėlių, bet šis minusas tampa privalumu, nes prekės vežamos kasdien – šviežias pilstomas pienas ir jo produktai, duona, pyragai, žuvys. Paukštiena, kiauliena, jautiena parduodama šviežutėlė, atvėsinta, ne į kaulą sušalusi, todėl ir mėsos skoninės savybės kitokios.
Kadangi Čimolonskų ūkyje neseniai įrengta skerdykla, jau iš vakaro klientai žino - rytoj bus kepenų, širdžių ar liežuvių, - sakė I. Šalkauskienė. Tai, kad nuolatiniai pirkėjai pažįstami ir jiems palaikomas norimas produktas, stiprina pasitikėjimą, o kur dar bendravimo malonumas.
Už prekystalių stovi nemažai ūkininkų šeimos narių, tad perkant užsimezga pokalbis apie gyvenimą: pardavėjai atskleidžia savo ūkio problemas, pirkėjai išpasakoja, kam gamins pietus ar vakarienę. Ko gero, jau žinomi net kačių ir šunų vardai, nes senjorai mylimiems augintiniams perka žuvų, smulkių kauliukų ar vištų bei kalakutų galvų. Beje, paukščių galvų nebėra nė viename prekybos centre. Kaip samprotavo vienas garbus ponas, bene didieji gamintojai skerdimo atliekas į sriubas ir dešreles sumala?
,,Gaspadorius” uždraudė cheminius prieskonius
Jauni ūkininkai, žinomi kaip vieni pirmųjų šalyje pradėję auginti mėsinius šarolė veislės galvijus, į turgelį tiekia ir brangią jautieną, ir pigesnę kiaulieną. Be to, vis sugalvoja naujienų. Šio sezono „atradimas” – naminiai koldūnai. Jų gaminimo cechelis atitvertas čia pat, prekyvietės kampe.
Koldūnų lipdytoja Gitana Kubilinskienė sukasi kaip vijurkas – žaibiškai išvoluoja tešlos gabalą, forma spaudžia išsyk po šešis skrituliukus, krečia mėsos faršo ir susuka „kaušeliu” pagal savo močiutės metodiką, - taip per dieną pagamina iki tūkstančio vienetų.
Koldūnai – Gitanos šeimoje mėgstamas patiekalas. Juos moteris gamina su bulvių, saldžios ar sūrios varškės bei spirgučių įdaru, į mėsą kartais deda mairūno – visos receptūros, kaip teigė, – jos močiutės. Pakviesta dirbti turgelyje kartu su vedėja Ingrida svarstė, kas patiktų pirkėjams.
„Norėjome padaryti kuo geriau, todėl dėjome ir česnako, ir „Vegetos”, žodžiu – persistengėme. Laimė, Arūnas sužinojęs iškart uždraudė ir pasakė, kad prieskonių su skonio stiprikliais turgelio gaminiuose nebus”, - netikėtą “gaspadoriaus” įsikišimą į kulinarijos sritį juokdamosi prisiminė moterys. Taigi populiaraus gaminio receptas liko „kaip namie”: šviežia, vietoje malta kiauliena, kvepiantys ir juodieji pipirai, svogūnai ir druska. Tiesa, kad tešla būtų putnesnė ir minkštesnė, Gitana šliūkšteli aliejaus.
Rankų darbo produktai – verslo niša
Pasirodė, kuo paprasčiau, tuo skaniau. Jei iš pradžių šeimininkės pirko po keletą koldūnų, po puskilogramį, tai dabar išsineša ir po 2 kg. Koldūnai vitrinoje nespėja atšalti. „Kartais suku juos ir bijau atsigręžti, nes už nugaros susidaro laukiančiųjų eilutė”, - smagiai juokiasi Gitana.
A. Čimolonskas, pasak moterų, kratosi bet kokios reklamos, nes paklausa viršija pasiūlą. Pasklidus gandui apie nuostabiuosius koldūnus, iš sostinės atskriejo pageidavimas 100 kg, kai per dieną įmanoma pagaminti apie 30 kg. Taigi yra verslo niša ir kitiems gamintojams.
Eruditas Algimantas Čekuolis knygų mugėje pareiškė, kad negalime nacionaliniais patiekalais vadinti koldūnų ir didžkukulių. Anot žinomo gurmano, bulvės į mūsų šalį pateko vos prieš porą šimtų metų, o koldūnai į Italiją atkeliavo iš Kinijos.
A. Čekuoliui oponuoja kulinarinio paveldo ekspertė, etnologė Birutė Imbrasienė. Viename seminare ji būtent akcentavo virtinius ir koldūnus kaip aukštaičių patiekalą, būdingą Vidurio Lietuvai. Taigi ūkininkai Čimolonskai, ko gero, bus intuityviai pataikę į dešimtuką. Greitai savo sodyboje Karsakiškio seniūnijoje jie atidarys mėsos perdirbimo cechelį, kur gamins ir naminius spirgučius. Tikimasi, kad tai irgi taps paklausia turgelio preke, nes atšildyti spirgučiai puikiai tinka kaip užpilas ant koldūnų, ypač įdarytų bulvėmis. Tai senovinis Šiaurės Lietuvos patiekalas.
