Verslo pobūdį padiktavo aplinka
Suvalkijos kaime gimęs ir užaugęs V. Kunca, nors po universitetinių finansų, o vėliau ir neakivaizdinių teisės studijų liko dirbti Vilniuje, ėjo atsakingas pareigas profsąjungų organizacijoje, visuomet norėjo grįžti į kaimą. Todėl atsiradus galimybei atgauti tėvų žemę, nedvejodamas ja pasinaudojo. Dešimties hektarų ūkį šeima įkūrė Vilniaus rajono pakraštyje, prie Vilniškių ežero. Vietos čia vaizdingos, bet žemė nederlinga. Be to, ariamos žemės nedaug. Todėl teko ieškoti nestandartinių ūkininkavimo būdų.
- Iš pradžių taip susiklostė, kad ėmėmės ekologinės žemdirbystės. Susidomėjau šia šaka ir iki 2009 m. ūkis buvo sertifikuotas kaip ekologinis. Auginome ekologiškas bulves, – pasakoja V. Kunca. Tačiau sugriežtėjus ekologinio žemės ūkio reikalavimams, sumažėjus išmokoms, nutarta toliau ūkio nesertifikuoti.
- Dabartinė ekologinio ūkininkavimo administravimo sistema labai nelanksti, man nepriimtina, – ūkininkas nevengia išsakyti kritikos.
Kaimo turizmo sodybą V. Kunca įkūrė prieš dešimt metų. Tai buvo pirmoji Vilniaus rajone atsiradusi tokios paskirties sodyba.
– Vieta labai patogi: netoli nuo pagrindinio Vilniaus–Utenos kelio, prie ežero. Čia buvo senas didelis namas, kurį rekonstravome ir pritaikėme svečiams priimti. Tvarkėme aplinką, įrengėme žaidimų aikšteles, pastatėme pirtį. Investicijoms dalį lėšų sukaupėme patys. O atsiradus pirmosioms Europos Sąjungos paramos programoms, rengėme projektą ir jis buvo patvirtintas – vieni pirmųjų gavome SAPARD paramą. Įvykdyti reikalavimus tuomet nebuvo labai lengva, tačiau mums pavyko. Pamažu kaimo turizmas tapo pagrindiniu mūsų ūkio verslu, – pasakoja V. Kunca.
Be šeimininkų tvarkos nebus
Ūkininko žmona Tatjana, kelis dešimtmečius dirbusi Vilniuje vaistininke, prieš kelerius metus taip pat ryžosi užsiimti vien tik kaimo turizmo sodybos tvarkymu ir svečių priėmimu. Moteris pasakoja, kad žmonės jos nevargina. Ji mėgsta su meile gaminti svečiams maistą.
– Kai šį verslą pradėjome, iš pradžių gyvenome Vilniuje, todėl teko labiau pasikliauti samdomu darbu. Tačiau pamatėme, kad be tikrojo šeimininko rankos tvarkos nebus. Ilgai ieškojome gerų darbuotojų. Pagaliau turime du puikius pagalbininkus, vyrą ir žmoną. Be to, ir patys čia įsikūrėme, – džiaugiasi Tatjana. O jos vyras priduria, kad dabar sodyba „Pas Vincą“ populiari, svečių joje netrūksta ne tik vasarą, bet ir žiemą.
Sodybos svečiai gali pažvejoti, išsiperti pirtyje. Yra lauko žaidimų aikštelės. Žiemą – slidės, rogutės.
– Jeigu kas išsiilgęs žemdirbystės, miško darbų, taip pat galime suteikti tokią galimybę, – juokauja V. Kunca. Savo ir svečių reikmėms ūkyje auginamos bulvės, daržovės. O neseniai atsirado naujų augintinių – triušių. Ūkininkai planuoja užsiimti ir triušininkyste. Ji nedideliam ūkiui dera. Triušius numatoma auginti specialiuose nameliuose, pagal vieno Rusijos mokslininko sukurtą technologiją.
Sunkmetis koreguoja kainas
Šeimininkai skaičiuoja, kad per metus sodyboje vidutiniškai apsilanko 2 tūkst. žmonių. Tad per dešimt metų susidarė 20 tūkst.
– Nors Lietuvos žmonėms dėl ekonominės ir finansų krizės dabar nelengvi laikai, mes nepajutome, kad sodybos svečių skaičius būtų labai sumažėjęs. Žiemą sodyba dažniausiai būna užimta savaitgaliais, o vasarą visomis dienomis žmonių atvyksta, – pasakoja šeimininkai.
Sodybos nuomos kainas jie koreguoja pagal dabartinę ekonominę situaciją ir klientų galimybes.
– Dirbame lanksčiai. Senieji klientai kainas žino, o naujus stebime. Jei pernelyg pradeda derėtis, suprantame, kad toks svečias daugiau dėmesio skirs gėrimui, o ne poilsiui. Todėl „nusipiginti“ nesame linkę, – sako V. Kunca. Vis dėlto jis pripažįsta, kad, šiuo metu sumažėjus kainoms, sodybos pajamos vos padengia išlaidas. Ypač pakilo energijos, kuri sudaro didžiausią sodybos išlaidų dalį, kaštai. Tai žinodamas, V. Kunca sako dabar nerizikuotų kurti kaimo turizmo sodybos, skolindamasis iš bankų ir naudodamasis ES paramos projektais. Jis sulaukia siūlymų rengti naują ES paramos projektą, dar investuoti į ūkį. Tačiau sako, jog naujos investicijos jo nevilioja.
Pastatė vėjo jėgainę
Tiesa, kai kurių naujovių V. Kunca nevengia. Štai neseniai pažįstami žmonės iš kaimyninio rajono pasiūlė sodyboje pastatyti vienos vokiečių firmos vėjo jėgainę. Ūkininkas nutarė pabandyti. Vertikalioji vėjo jėgainė jau stovi, tik dar neprijungta. Jos paskirtis – gaminti elektros srovę, kurios užtektų pagrindinį sodybos namą aprūpinti šiluma ir karštu vandeniu. Kokia bus šio įrenginio kaina, ūkininkas kol kas negali tiksliai pasakyti. Jis tikisi, kad jėgainė bus „pusiau reklaminė“, todėl ir kainą vokiečiai galbūt nuleis. Kol kas tik pirmosios dvi tokios jėgainės (antroji – Molėtų rajone) Lietuvoje yra. Jų gamintoja, Vokietijos firma, tik pradeda skverbtis į mūsų šalies rinką.
Jeigu jėgainė gerai veiks, tikimasi atpiginti sodybos sąnaudas energijai. Dabar šildomasi skystosiomis dujomis, yra įrengtas jų rezervuaras. Per metus sudeginama dujų maždaug už 10 tūkst. Lt. Be to, dujos, kaip ir elektra, pastaruoju metu brangsta. Tuo tarpu svečiai, šaltuoju metų laiku prieš atvykdami į sodybą, pirmiausiai užduoda klausimą, ar nebus šalta. Matyt, jų patirtis rodo, kad ne kiekvienoje kaimo turizmo sodyboje šilumos užtenka.
Tenka konkuruoti su nelegalais
V. Kunca nesigaili, kad pirmasis rajone ryžosi įkurti kaimo turizmo sodybą. Per dešimt metų jis įgijo nemažai patirties ir turėtų ką patarti dabar norintiesiems šį verslą pradėti.
– Daugelis galvoja, kad kaimo turizmo sodyba bus „aukso gysla“. Deja, tikėtis didelio pelno neverta. Šio verslo naujokams labai pasiseks, jei iš pradžių pavyks bent padengti sąnaudas. Norintiesiems kurti kaimo turizmo sodybą patarčiau pirmiausia pagalvoti ne apie būsimas pajamas, o apie tai, ar šis užsiėmimas patiks, ar mėgstate bendrauti su svečiais, ar tai jums nėra atstumiantis dalykas, ar mėgstate būti gamtoje, – sako V. Kunca.
Jis – Lietuvos kaimo turizmo asociacijos narys. Be to, Vilniaus regiono kaimo turizmo sodybų savininkai dar įkūrė savo asociaciją, kurios vadovu pakvietė tapti Vincą. Vilniaus rajone dabar veikia ne tiek daug – apie dvi dešimtis –kaimo turizmo sodybų. Tačiau, pasak V. Kuncos, kita tiek dar yra nelegalių sodybų, kurios priima svečius, tačiau nemoka valstybei mokesčių.
– Tai viena opiausių mūsų problemų. Jos mes niekaip negalime „išjudinti“. Valstybinė mokesčių inspekcija vieną kitą nelegalą patikrina, nubaudžia, bet dėl to mažai kas pasikeičia. Gaila, nes mes norime, kad verslas būtų sąžiningas, – sako V. Kunca.
