Gamtos nykimas žalingas ekonomikai
„Prieš aštuonerius metus Jungtinių Tautų šalių vyriausybės prižadėjo sumažinti bioįvairovės nykimą iki 2010, tačiau šis pažadas liko neištesėtas. Miestų ir infrastruktūros plėtra, ūkininkavimas – vienos pagrindinių bioįvairovės mažėjimo pasaulyje priežasčių“, – rašo Jungtinės Karalystės naujienų portalas BBC. Portalo duomenimis, gamtinės įvairovės nykimas turi įtakos ir pasaulio ekonomikai. Vienas JT finansuojamas ekonominių bioįvairovės nykimo aspektų tyrimas atskleidė, kad vien miškų nykimas kasmet pasaulio ekonomikai kainuoja 2–5 trilijonus JAV dolerių.
„Mums gresia išnykimo krizė. Puikiausių ir sudėtingų natūralių ekosistemų nykimas, kuris fiksuojamas visoje planetoje, kelią grėsmę dabartinei žmonijai ir ateinančioms jos kartoms“, – portalo pranešime cituojama Jane Smart, JT Biologinės įvairovės išsaugojimo grupės atstovė.
Vienas iš numatytų planų šiais metais – patvirtinti protokolą, pagal kurį, ekonomiškai vargingų, tačiau turtingų bioįvairovės prasme šalių, genetiniai ištekliai galėtų būti naudojami tyrimams ir suteiktų naudingos informacijos visoms šalims. „Paskelbti biologinės įvairovės apsaugos metai yra puiki proga vyriausybėms padaryti dėl bioįvairovės išsaugojimo tai, dėl ko jiems nepavyko susitarti kalbant apie klimato kaitą Kopenhagoje“, – įsitikinęs Simonas Stuartas, Tarptautinės gamtos išsaugojimo organizacijos Rūšių išlikimo komisijų mokslininkas.
Grėsmę kelia ir neapdairus ūkininkavimas
Kiekviena žmogaus veikla veikia natūralios biologinės įvairovės kompleksus, atskiras rūšis, o pats pavojingiausias – ilgai trunkantis gyvenamąsias vietas, populiacijas ir jų atsistatymo galimybes žeidžiantis poveikis.
„Nesubalansuota žemėnauda, monokultūrų propagavimas, gausus augalų apsaugos priemonių naudojimas gali smarkiai pakenkti mūsų šalyje egzistuojančiai gamtinei įvairovei. Taip pat nerimą kelia invazinės rūšys, galinčios kelti pavojų vietinei laukinei biologinei įvairovei: Sosnovskio barštis, uosialapis klevas, gausialapis lubinas stelbia mūsų augalus, išstumia juos iš augaviečių. Ežeruose įsigali svetimžemės žuvys, vėžiai, kurių populiacijas reguliuoti sudėtinga“, – iššūkius, su kuriais tenka susidurti saugant bioįvairovę mūsų šalyje vardija Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento direktorius Laimutis Budrys.
Jis pastebi, kad pavojų gamtinės įvairovės išlikimui kyla ir dėl neretai gamtine prasme neapgalvoto miestų infrastruktūros plėtimo, ir dėl nesubalansuoto ūkininkavimo. Miestų atsiradimo vietose paprastai negali išlikti visavertė biologinė įvairovė, tačiau po kiek laiko miesto sąlygomis atsiranda antrinė, dirbtinai susikūrusi sistema – susiformuoja prie šių sąlygų pritampantys augalų ir gyvūnų kompleksai. Tačiau kadangi mūsų miestai yra nedideli, jų tiesioginė įtaka biologinei įvairovei nedidelė, ypač dėl paskutiniais metais gerai išvystytos vandenvalos sistemos.
Ūkininkavimas, pasak L. Budrio, grasinti gamtinei įvairovei gali tuomet, kai žemės ūkio veikla vykdoma neatsakingai gamtos atžvilgiu: gausus tręšimas, augalų apsaugos priemonių naudojimas gali turėti neigiamų pasekmių; daug kur iki šiol nesodinamos apsauginės medžių juostos, monokultūrų laukai kraštovaizdį daro nepriimtiną paukščiams ir net vabzdžiams. Tačiau jis pastebi, kad nors darnus, subalansuotas ūkininkavimas taip pat „kišasi“ į nusistovėjusią gamtinės įvairovės tvarką, tačiau tai nebūtinai lemia neigiamus pokyčius.
„Ūkininkavimas paprastai vystomas iš gamtos „atimtuose” plotuose, čia nelieka anksčiau buvusių biologinės įvairovės kompleksų. Tačiau žemės ūkio plotuose ir visame kultūriniame kraštovaizdyje ilgainiui susiformavo būdinga įvairovė, kurios nebuvo anksčiau. Beje, ir pilkasis kiškis, kurapka, nemažai atviro kraštovaizdžio paukščių (net dirvinis vieversys ir pempė) plito kaip tik su kultūriniu kraštovaizdžiu“, – sako L. Budrys.
Norint tausoti, reikia pažinti
Žvalgydamiesi į kaimynus, galime būti ramūs – jų aplinkoje biologinė įvairovė panaši kaip ir mūsų. Tačiau pasidomėjus, tarkime, švedų gamtos turtingumu, galima ir sunerimti: šioje šalyje priskaičiuojama beveik dvigubai daugiau rūšių – apie 52 tūkst. (Lietuvoje – 30 tūkst.). Tačiau L. Budrys pataria dėl to smarkiai nesijaudinti ir nepavydėti: „Tai subjektyvi situacija, tiesiogiai priklausanti nuo ištirtumo“.
Būtent dėl išsamesnių tyrimų rezultatų, ne tik dėl didėjančios grėsmės rūšių išlikimui, storėja ir Lietuvos raudonoji knyga – pagrindinis dokumentas mūsų valstybėje, kurio pagrindu organizuojama retų bei nykstančių augalų, grybų ir gyvūnų rūšių apsauga. „Raudonosios knygos kaip ir viso saugomų rūšių sąrašo didėjimas – anaiptol ne visada tiesiogiai atspindi šių rūšių nykimą. Tiriant naujas rūšių (ypač vabzdžių) grupes, randama daug rūšių, ne tik iki šiol neaptiktų Lietuvoje, bet ir apskritai retų. Retumas gali būti ir natūralus, gamtinis, todėl reta rūšis – ne visada yra kenčianti nuo ūkio disbalanso ar kitokio neigiamo žmogaus poveikio“, – aiškina Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento Biologinės įvairovės skyriaus vedėjas Selemonas Paltanavičius.
S. Paltanavičius atkreipia dėmesį į tai, kad natūralaus ekosistemų balanso dabar sunku tikėtis – joms daromas per didelis poveikis: aktyviai naudojami miškai, juos išraizgęs tankus kelių tinklas. Į upes paleisdami po nuotekų valymo likusį šiltesnį vandenį, mes pakeičiame migruojančių vandens paukščių įpročius: savotiškai juos apgauname, bet nuo to nukenčiame ir patys – žiemą turime rūpintis šių neišskridusių paukščių globa. S. Paltanavičius pastebi, kad grėsmė vandens gyvūnijai gali kilti ir dėl hidroenergetikos plėtojimo – užtvenkus upes ir pastačius elektrines gali būti sunaikinti migruojančių žuvų keliai, sutrikdytas daugelio vandens bestuburių gyvenimas.
Sėkmingos veiklos pavyzdžiai
Biologinės įvairovės nykimas – problema, nepaisanti valstybių sienų. Todėl pastangas kovojant už rūšių išsaugojimą vienijamos ne tik su kaimyninėmis, bet ir su tolimesnėmis šalimis. Bendri veiksmai skirti ne tik perimviečių, veisimosi vietų, bet ir migracijos kelių, žiemaviečių apsaugai – gyvūnų išsaugojimui visų gyvenimo ciklo etapų metu.
Lietuva yra ratifikavusi daugiau kaip 10 konvencijų ir susitarimų, skirtų biologinės įvairovės išsaugojimui, taip pat vadovaujasi ES teisiniais dokumentais, direktyvų ir reglamentų nuostatomis. S. Paltanavičius pastebi, kad laiku sustiprinus apsaugą, mūsų šalyje ne viena rūšis išsaugota nuo išnykimo: „Šiandien jau nesistebime gervėmis, pilkosiomis žąsimis; didele gulbių nebylių populiacija, iš naujo įsikūrusiais jūriniais ereliais, ereliais žuvininkais, pavyko apsaugoti juoduosius gandrus, mažuosius erelius rėksnius. Kai kurių anksčiau nykusių gyvūnų, pavyzdžiui, bebrų, populiacija taip pagausėjo, kad dabar juos aktyviai medžiojame.“
Dar vienas sėkmingo gamtosaugininkų darbo pavyzdys – nuo išnykimo mūsų upėse išsaugotos lašišos. Šiemet jau paskutiniai metai, kai vykdoma lašišų išteklių atkūrimo ir apsaugos Lietuvos vandenyse programa. Kasmet mūsų upėse įvertinamas lašišų jauniklių ir reproduktorių gausumas, nerštaviečių kiekis ir plotas, upių vandens kokybė, statomi ir rekonstruojami žuvų praėjimo takai. Siekdama apsaugoti lašišų migracijos kelius ir nerštavietes Valstybinė aplinkos apsaugos inspekcija nuo 2002 m. kasmet organizuoja akciją „Lašiša”. Šiemet planuojama ne tik ši kasmetinė akcija, bet ir daugiau renginių, kurie skatins tausoti mus supančią gamtinę įvairovę.
