Deja, šimtmečius savo būties ir buities be linus įamžinusios tautosakos, be lininių drabužių, audinių, staltiesių, kūdikių vystyklų neįsivaizdavę lietuviai šiandien tegali liūdnai konstatuoti: baigdami XXI a. pirmąjį dešimtmetį savų linų nebeturime. Ir tai įvyko tuo metu, kai visas pasaulis didžiausia vertybe įvardija ekologiją ir natūralumą.
Pokalbis apie linus ir linininkystę su daugiau nei du dešimtmečius šių augalų tyrimams paskyrusia mokslininke – Lietuvos žemdirbystės instituto Upytės bandymų stoties mokslo darbuotoja Zofija Jankauskiene ir atviras „Rasų“ klausimas: ar turime už ką dėkoti linams ir ar sugebėsime jų atsiprašyti?
- Kada Lietuvoje pradėti auginti linai?
- Šiais metais minime Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį. Tačiau jei minėtume linininkystės pradžią, galėtume švęsti kur kas įspūdingesnį jubiliejų, nes rašytiniuose šaltiniuose teigiama ir archeologiniai tyrinėjimai rodo, kad linai mūsų šalies teritorijoje auginami jau apie 4 tūkst. metų. Kas iš linų buvo daroma? Aišku, visų pirma juos vartodavo valgiui, nes linų sėklos yra skanios ir maistingos. Tačiau dar tuomet, kai linų specialiai nesėdavo, žmonės pastebėjo, kad bestovėdami laukuose šie augalai atsiklojėja ir iš jų galima gauti pluošto.
Kol nemokėta austi ir megzti, iš šio pluošto buvo gaminami tinklai žvejybai, vejamos virvės. Mokėta pasigaminti ir grubesnių audinių.
Kai susiformavo valstiečių ūkiai, žmonės linus augino sau ir turėjo atiduoti duoklę dvarui sėmenimis ir pluoštu. Drabužiai, buitiniai audiniai, paklodės, staltiesės, rankšluosčiai, puošybinės juostos, nuometai – viskas buvo gaminama iš linų. Net šio augalo lotyniškasis pavadinimas linum usitatissimum lietuviškai reiškia „plačiai naudojamas“.
- Tautosakoje nuolat minima frazė „lino mūka“, „lino kančia“. Kas po ja slepiasi?
- Linas reikalauja begalės darbo. Norint pasigaminti drobės, tekdavo dirbti per naktis: suverpti sruogas, iš gautų siūlų išausti audinį. Bet prieš tai dar reikėdavo augalus išauginti, išmirkyti, minti, brukti, šukuoti... Visa tai – kruvinas darbas. Bet kartu linininkystė telkė bendruomenę, nes kaime visus šiuos darbus dirbo bendrose talkose.
- Tiesa ar mitas, kad Lietuvoje unikalios klimato sąlygos linams auginti?
- Linininkystei plėtoti ilgą laiką buvo tinkamos sąlygos. Specialiai pabrėžiu žodį „buvo“, nes klimatas labai sparčiai keičiasi. Linams augti užtenka 20–22 ºC nekarštų orų ir reikia daug drėgmės. Anksčiau vasaros būdavo lietingos ir nelabai karštos. Todėl linai užaugdavo geri ir aukšti. Dabar dažnai karščiai pakyla iki 30 ºC, o kritulių nebūna mėnesį ir ilgiau. Dėl to mūsų lineliai užaugti ir negali.
- Ar šiai kultūrai būtina ypatinga agrotechnika?
- Taip, be abejo. Linams auginti reikalinga derlinga ir svarbiausia – nepiktžolėta dirva. Anksčiau, jei žmonės ruošdavosi linus sėti į dirvoną, prieš tai laikydavo pūdymą. Jame kaip trąšos likdavo supuvusių žolių liekanos. Taip pat linai būdavo sėjami išdeginto miško vietoje. Tokiu atveju dirva būdavo tręšta pelenais. Linams reikia derlingos dirvos, bet joje neturi būti daug azoto. Todėl tręšti mėšlu linai išguldavo. Šiems augalams reikia fosforo, kalio, nes besiformuodamas pluoštas sunaudoja daug šių medžiagų. Tačiau azoto reikia tik pačiam augimui. Jo padauginus mažėja išeiga ir nukenčia pluošto kokybė.
- Kuris metas buvo Lietuvos linininkystės „aukso amžius“ ir dėl kokių priežasčių jis baigėsi?
- Pagal turimą statistiką, linininkystės aukso amžius Lietuvoje – XX a. vidurys. 1939 m. linų plotai siekė beveik 100 tūkst. ha. Tarpukario Lietuvoje daug linų buvo eksportuojama. Ūkininkai juos veždavo į Rygą, iš kur jie būdavo išplukdomi laivais. Lietuviškas ir latviškas linas buvo labai vertinamas netgi Prancūzijoje, kuri iki šiol tebėra laikoma Europos linininkystės lydere.
Sovietmečiu linininkystė irgi klestėjo. Būdavo auginama 50–70 tūkst. ha linų ir gaunamas neblogas derlius. Linų auginimą kolūkiuose subsidijavo valstybė, nes linininkystė buvo laikoma prestižine Lietuvos žemės ūkio šaka.
Situacija ėmė keistis atgavus nepriklausomybę. Žmonės atsiėmė žemes ir galvojo, kad auginti linus bus lengva ir pelninga. Tačiau tam reikia ir patirties, ir specialios technikos. Be to, ir orai buvo nepalankūs, todėl pradėjusieji šį verslą gavo prastą derlių ir nusivylė jo ateitimi. „Atsisijojo“ tik tikrieji linų augintojai, apsėdavę linais iki 10 tūkst ha. Dar 2003 m. linų plotai užėmė 9,8 tūkst. ha, o pirminės linų perdirbimo įmonės nesiskundė šiaudelių stoka ir jų kokybe.
Deja, įstojus į ES šie plotai ėmė mažėti, kol galutinai sunyko. Šiemet šalyje registruota 34 ha pluoštinių ir kiek per 200 ha aliejinių linų plotų. Praktiškai tai menkniekis.
Dėl to kaltas ne vien pasikeitęs klimatas. Tikri linininkai žino, kad iš 10 metų tik keli gali būti palankūs, bet jie atperka ir praėjusių metų nuostolius, ir atneša pelno. Esant reikalui, augintojai sugeba augančius linus ir pamaitinti, ir papurkšti. Problema tai, kad iki įstojimo į ES linus auginantys žemdirbiai buvo subsidijuojami valstybės. Tačiau įstojus į Europos Bendriją parama tapo labai menka ir gaunamos pajamos ėmė nebepadengti išlaidų. Apmaudu, kad didžiosios linų augintojos Prancūzijos, taip pat Olandijos, Belgijos ūkininkai gavo kur kas didesnes subsidijas negu lietuviai, nes mūsų euroderybininkai nesugebėjo išsiderėti palankesnių sąlygų. Todėl mūsų ūkiams neliko jokių šansų konkuruoti bendroje ES. Iš grūdinių kultūrų auginimo šiandien galima uždirbti kur kas lengviau ir daugiau.
- O kokie augalai šiandien galėtų pakeisti linus?
- Kadangi linininkystės perspektyvos Lietuvoje atrodo labai liūdnai, bandome siūlyti žemdirbiams auginti alternatyvius augalus – pluoštines kanapes, pluoštines dilgėles. Pasaulyje yra ir daugiau pluoštinių kultūrų, tačiau jos auginamos Pietų kraštuose ir mūsų sąlygomis ne visos gali augti.
Aišku, linų pluošto ir kanapių pluošto nepalyginsi, nes linui švelnumu niekas neprilygsta. Tačiau augalų pluoštas pastaruoju metu naudojamas ne tik tekstilei. Yra daug kitų panaudojimo sričių, kur puikiai tinka kanapės, pavyzdžiui, automobiliams, popieriui gaminti, namams šiltinti.
Visas pasaulis dabar pasisako už ekologiją. Linai, deja, negali konkuruoti su piktžolėmis. Palyginti su kitais kultūriniais augalais, chemijos jiems naudojama nedaug, bet naudojama. O kanapės ir dilgėlės savaime nustelbia bet kokias piktžoles.
- Žodžiu, linais mėlynuojančius laukus greitu laiku Lietuvoje vargu ar išvysime, jei apskritai beišvysime. Tad ar ateinančios kartos turės galimybę liną pamatyti bent kaip muziejinį eksponatą?
- Džiugu bent tai, kad šiuo metu įgyvendinamas Panevėžio rajono gyventojų bendruomenės „Upytės žemė“ projektas „Kaimo verslumo ugdymas Upytėje populiarinant linininkystę ir statybą iš šiaudų“. Aišku, pinigų stinga, bet tikimės, kad projektas bus baigtas sėkmingai. Šiaudinėje klėtyje pristatysime visus su linininkyste Lietuvoje siejamus amatus ir tautinį paveldą.
- Tad tikriausiai teisingai šiandien elgiasi tos moterys, kurios savo namuose randa garbingiausią vietą iš mamos ar senelės paveldėtai lininei staltiesei ar kitokiam austiniam gaminiui ir visi, kurie nesivaržo glamžytų lininių drabužių?
Jei drabužis lininis, vadinasi, natūralus. O tai, kas natūralu, negali būti negražu. Kiekvienas paveldėtas lininis daiktas, aišku, turtas. Beje, kuo jis daugiau naudojamas, tuo tampa gražesnis.
