Iki šiol Lietuvos pieno perdirbimo įmonių rankose buvo ir pieno supirkimo rinka, nes žemdirbiai neturėjo kito pasirinkimo. Tačiau pieno gamintojų kantrybė išseko – kuriami realūs planai statyti modernią ir efektyviai dirbančią kooperatinę pieno perdirbimo įmonę. Ieškomi strateginiai investuotojai, svarstomos galimybės gauti paramą iš ES fondų.
Išskirtiniai bruožai
Žemės ūkio ministerijos Bendrosios rinkos organizavimo departamento vadovas Rimantas Krasuckis patvirtino, kad jau keliolika metų Lietuvos pieno ūkis iš kitų ES šalių išsiskiria mažiausia pieno supirkimo kaina ir santykinai didžiausia pieno eksporto dalimi – eksportuojama per 50 proc. pagamintų produktų. „Be to, turime labai didelių neišnaudojamų galimybių. Prieš 20 metų gaminome apie 3 mln. t pieno per metus, o dabar nepasiekiame net ES nustatytos kvotos – 1,4 mln. t. Taigi turime galvoti apie 2015-uosius, kai pieno kvotų ES rinkoje neliks, ir tada laimės konkurencingos valstybės, o mes galime tokie būti“, – tikina R.Krasuckis.
Ketvirtasis išskirtinis Lietuvos pieno pramonės bruožas – pieno perdirbimo rinka yra akcinio kapitalo rankose, t. y. ūkininkai prie pieno perdirbimo neprileidžiami. Todėl planuojama statyti kooperatinė perdirbimo įmonė Lietuvą nors šiek tiek priartintų prie kitų ES šalių, kuriose kooperatinėms įmonėms priklauso didžiausia perdirbimo dalis.
„Švedijoje kooperatyvai perdirba 99 proc., Danijoje – 97 proc., Suomijoje – 94 proc., Austrijoje – 90 proc. žaliavimo pieno. Net 15 ES valstybių kooperatyvai perdirba daugiau nei 30 proc. pieno, o Lietuva liko vienintelė iki šiol neturinti nė vienos kooperatinės pieno perdirbimo įmonės“, – sako R.Krasuckis.
Šie žodžiai pasakyti vadinamojo apskritojo stalo renginyje Kaune, kuriame buvo aptariamos pieno gamintojų galimybės statyti kooperatinę pieno perdirbimo įmonę. Tiesa, renginį ignoravo kai kurių pieno perdirbimo įmonių atstovai, tikėdamiesi tą pačią dieną savo argumentais palaužti premjerą. Tuo tarpu žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius atvyko į Kauną.
Pinigų gavo ir perdirbėjai
Perdirbimo įmonės kritikuoja Vyriausybę, kad ši planuoja naujajai įmonei skirti per 60 mln. Lt ES paramos. Daug ar mažai? Pirmiausia, tai būtų tik dalis investicijų, nes kitą dalį pasiruošę skirti patys ūkininkai. Skolinsis ir investuos.
„Perdirbėjų vietoje aš patylėčiau, nes mes irgi mokame skaičiuoti. Galiu pasakyti, kad nuo 2003 m. šalies perdirbimo įmonės iš ES ir valstybės gavo net 92,4 mln. Lt įmonėms modernizuoti, ir dar beveik tiek pat lėšų buvo skirta pieno produktų eksportui remti ir kainai palaikyti rinkose. Taigi iš viso skirta beveik 200 mln. Lt“, – skaičiuoja K.Starkevičius.
Priekaištai, kad naujosios įmonės paslaugomis naudosis tik stambieji ūkininkai, irgi subliūkšta, nes šiuo metu kooperuotu būdu surenkama apie 14 proc. šalyje pagaminamo pieno, o šiame procese dalyvauja tūkstančiai pieno gamintojų. Žinoma, kiekvienas smulkusis pieno gamintojas negalės tiekti pieno kooperatinei įmonei, tačiau jis turės kitokių galimybių.
„Smulkieji pieno gamintojai, matydami, kad kooperatinė įmonė pieną superka brangiau nei kitos, bus suinteresuoti steigti pieno supirkimo kooperatyvus arba prisijungti prie jau veikiančių, o šie bus priimami į kooperatinę perdirbimo bendrovę“, – sako ŽŪR pirmininkas ir kooperatyvo „Pienas LT“ valdybos narys Bronius Markauskas.
Pradės nuo pieno eksporto
Žemės ūkio kooperatyvo „Pienas LT“ valdybos pirmininkas Naglis Narauskas priminė, kad „Pienas LT“ nariai yra kooperatyvo „Lietuviškas pienas“ atskilusioji dalis. Pastarajam kooperatyvui priklausiusių pieno gamintojų nuomonės išsiskyrė, dalis šio kooperatyvo narių nusprendė investuoti, prisitaikyti prie rinkos. Likusieji nariai mano, kad užtenka būti pieno gamintojais, o kooperatyvas labiau reikalingas kaip tarpininkas tarp ūkininkų ir pieno supirkėjų.
Nacionalinei mokėjimo agentūrai buvo pateiktas „Pienas LT“ parengtas logistikos projektas, jis įvertintas ir jau yra pasirašyta sutartis dėl paramos. Lapkričio mėnesį kooperatyvas jau turės 4 iš planuojamų 9 pienvežių, kurie surinks iš kooperatyvo narių pieną ir kol kas tik atveš pieno perdirbėjams už susiderėtą kainą.
„Tokiu atveju pienu prekiaus jau ne atskiras pieno gamintojas, bet kooperatyvas. Jis taps ūkiniu subjektu. Pieną parduoti planuojame ne tik Lietuvoje. Jau dabar kooperatyvas nuomotu transportu į Lenkiją per parą veža apie 100 t pieno“, – sako N.Narauskas.
Kam pienas bus parduodamas? Kas siūlys didesnę kainą. „Neseniai Lietuvos įmonių atstovai tikindavo, kad šalyje yra daug perteklinio pieno, kad jis nereikalingas, o supirkti jį galintys tik labai pigiai. Dabar mes perdirbėjus išgelbėsime nuo šio galvos skausmo – išvešime pieną į kitas šalis. Tačiau mes neatsisakome bendradarbiauti ir su vidaus rinka, jeigu susitarsime dėl supirkimo kainos“, – sako N.Narauskas.
Konkurencija ES labai auga
„Pienas LT“ atstovai pastaruoju metu dažnai lankosi kaimyninėje Lenkijoje. Lietuviai pastebėjo, kad lenkų įmonės labai modernios, dirba nedaug darbuotojų. „Mūsų įmonės užmigo besigirdamos, kad naudoja šiuolaikines technologijas. Tai jau praeitis. Lenkijos įmonės mus jau lenkia, nekalbant apie Skandinavijos šalis. Jos labai nesunkiai galėtų įžengti į Lietuvos rinką“, – įspėja N.Narauskas.
„Pienas LT“ atstovai kalbėjosi su galimais strateginiais investuotojais iš įvairių šalių. Iš jų lietuviai reikalavo technologijų, kokybiškų produktų gamybos patirties ir nišos rinkose. „Mes suprantame, kad dirbdami tik Lietuvos rinkoje neišgyventume ir prarastume investicijas. Todėl ketiname gaminti aukštos pridėtinės vertės produktus pirmiausia eksportui. Kuo aukštesnė pridėtinė vertė, tuo didesnė galimybė daugiau mokėti už žaliavą“, – sako N.Narauskas.
Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas sako, kad, remiantis statistikos duomenimis, per pastaruosius 9 mėnesius melžiamų karvių kiekviename šalies rajone vidutiniškai sumažėjo nuo 200 iki 300. Jeigu šis procesas nesustos, mes niekada nepriartėsime prie ES nustatytos pieno gamybos kvotos. Šalies ekonomikai ir pieno perdirbimo pramonei tai būtų labai skaudus smūgis. Tačiau, pasak J.Talmanto, dėl susidariusios padėties perdirbėjai gali kaltinti tik patys save.
„Prieš metus „Pieno žvaigždės“ išsimokėjo milžiniškus dividendus, o lėšų investicijoms nerado. Kokie rezultatai? Lietuvoje veikiančiose pieno perdirbimo įmonėse darbuotojų dirba daugiau nei kitose šalyse. Štai kodėl Lietuvoje tokia didelė pieno produktų savikaina“, – daro išvadą ūkininkų sąjungos pirmininkas.
KOMENTARAI
Adomas Balsys, Žemės ūkio bendrovės „Bernatoniai“ vadovas
Perdirbėjai iki šiol visada sakydavo, kad Lietuvoje per daug gaminama pieno, kad jis yra perteklinis. Dabar, kai ūkininkai patys sumanė statyti perdirbimo įmonę, prakalbo kitaip. Naujoji įmonė planuoja perdirbti apie 650 t per parą, tačiau Lietuva turi rezervą per parą gaminti apie 1000 t pieno. Taigi yra galimybė skatinti pieno gamybą, pavyzdžiui, Ignalinos, Zarasų, Molėtų rajonuose, kurie tinkami užsiimti pienininkyste. Perdirbėjų rengiami piketai – ne argumentai. Mes galėtume surengti gerokai didesnius, tačiau siūlome kalbėti faktų kalba, konkuruoti laisvosios rinkos sąlygomis. Be to, jeigu ne mes, tai į rinką ateis suomiai, švedai arba lenkai.
Andriejus Stančikas, bendrovės „Pieno gėlė“ valdybos pirmininkas
Mintis turėti kooperatinę perdirbimo įmonę ūkininkams kilo jau seniai, kai tik pradėjome pieno supirkimo kooperatyvo steigimą. Mes neišrandame dviračio. Vakarų šalyse ūkininkai kažkada kooperavosi taip pat ne iš gero gyvenimo. Jie neturėjo kitos išeities, kaip ir mes dabar. Norime tik pasinaudoti jų patirtimi. Kodėl prieš kooperatinę perdirbimo įmonę aršiausiai kovoja „Pieno žvaigždės“? Todėl, kad didelė dalis „Pieno žvaigždžių“ akcijų priklauso Švedijos kapitalui, o švedai gerai žino, kas yra kooperuotas pieno perdirbimas. Tokios įmonės vyrauja Švedijos pieno perdirbimo rinkoje. Todėl jie ir stengiasi savo rankose išlaikyti labai pelningą verslą Lietuvoje. Tačiau mes, ūkininkai, nebenorime vergauti.
